Skirtingi vaikai

Ne vieną dešimtmetį Raudondvaryje gyvenantis L.Daubaras atvirauja, kad Raudondvario dvaras ir jo aplinka, kokią žmonės mato pastaraisiais metais, išties džiugina. Čia vyras kartu su šeima praleidžia nemažai laisvo laiko – džiaugiasi gamta ir dažnai organizuojamais įvairiais renginiais.

"Anksčiau skaitydavau apie Vilnių, o dabar galima džiaugtis ir tuo, ką turime čia. Smagu gyventi pasidarė", – šypsosi L.Daubaras.

J. ir L.Daubarams tai antroji santuoka. Kai jie susipažino, jau augino po sūnų iš pirmųjų santykių. Dabar vienas iš sūnų 31-erių Irmantas gyvena Londone ir dirba širdžiai artimą darbą virtuvėje.

"Jam išties puikiai sekasi, kopia karjeros laiptais. Kai dešimtoje klasėje pareiškė, kad nori mokytis kulinarijos, aš pasakiau, kad reikėtų rinktis rimtesnę specialybę. Tada jis įgijo bankininkystės ir telekomunikacijų krypties išsilavinimą, bet jo širdis traukė prie kulinarijos. Tai tik dar vienas pavyzdys, kad mamos norai ne visada yra tikroji vaiko laimė", – neslepia J.Daubarienė.

"Štai 29-erių Mantas pasirinko archeologo kelią. Po mokyklos baigimo jam padovanojome knygą, kurioje parašėme: būsimam žymiam archeologijos profesoriui. Šiandien jis siekia daktaro laipsnio, tad, regis, linkėjimas gali iš tiesų išsipildyti. Jam, kaip tikram raudondvariečiui, teko tirti ir vienintelę išlikusią autentišką Raudondvario dvaro vartų ir tvoros dalį", – apie sūnų pasakoja L.Daubaras.

Jauniausia bendra sutuoktinių atžala yra vienuolikmetė Agnė, kuri, sūnums palikus namus, užpildo juos vaikiška šiluma. Mergaitė aktyvi: šoka, domisi daile, moka groti kanklėmis, džiugina tėvus gerais pasiekimais mokykloje.

"Turbūt geriausiai man sekasi anglų kalba, neseniai olimpiadoje Kauno rajone laimėjau pirmą vietą. Bet anglų kalbos tikriausiai nestudijuosiu. Kažkada maniau, kad norėčiau būti architekte arba veterinare, bet dabar persigalvojau. Dar turiu laiko apsispręsti", – pasakoja gyvūnus mylinti Agnė.

Susipažino per skelbimą

L.Daubaras prisimena, kaip prieš septyniolika metų susipažino su tada dar būsimąja žmona. Vyras pasakoja, kad tuo metu daug dirbo, plėtojo nuosavą verslą, kuris buvo orientuotas į dvi kryptis – turizmą ir apželdinimą.

Padaviau skelbimą į laikraštį ir taip susipažinau su Joana. Visai taip, kaip dabar žmonės susipažįsta internetu.

"Bendradarbių neturėjau, nes tai buvo individuali įmonė ir joje dirbau vienas. Laisvo laiko irgi neturėjau, kad eičiau į viešumą ir ten, kas yra natūralu ir įprasta jaunimui, ieškočiau antrosios pusės. O jos tikrai trūko. Padaviau skelbimą į laikraštį ir taip susipažinau su Joana. Visai taip, kaip dabar žmonės susipažįsta internetu", – sako L.Daubaras.

J.Daubarienė po pirmojo vyro mirties taip pat daug metų gyveno viena kartu su sūnumi Irmantu.

"Mūsų sūnūs tada buvo paaugliai, bet mes visi sugyvenome. Jie mums visada padėdavo ir šiandien išties padeda", – džiaugiasi J.Daubarienė.

Nuosavas gidas

L.Daubaras visada domėjosi istorija ir yra Lietuvos gidų sąjungos prezidentas, kuris daugybę metų vadovauja ir tradicinėms ekskursijoms Rusijoje, Baltijos šalyse bei Suomijoje, ir unikalioms kelionėms dviračiais. Dėl šios priežasties savaitgalio išvykos tapo gamtą mylinčios šeimos tradicija. "Kai turime nuosavą gidą – labai patogu. Esame daug nuostabių Lietuvos kampelių aplankę, žavimės Rusnės kraštu, Kuršių nerija, Molėtų rajonu", – su dukters pritarimu pasakoja J.Daubarienė.

Šeima žiemą atrado dar vieną pomėgį – pačiūžas. "Kiekvieną sekmadienį visi kartu čiuožinėdavome ne tik ant "Akropolio" ledo, bet ir ant Lampėdžio ežero ledo. Bet gal vasarą teks atidėti šį pomėgį", – sako Agnė.

Darbas – malonumas

Peržengus Daubarų namų slenkstį apima jausmas, kad čia gerbiama vyresniųjų dvasia. J.Daubarienė rodo įrėmintą jos senelio laikrodį ir akinius, močiutės kėdes, stalą ir sofą, šimtametes puodynes ir ąsočius, o vyras demonstruoja seną medinį lagaminą, su kuriuo jo tėvas 1937 m. iš Radviliškio į Kauną atkeliavo mokytis. "Sakiau, kad greitai pats su juo eisiu į darbą", – šypsosi ne tik gidas, bet ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Kraštovaizdžio architektūros ir rekreacijos katedros dėstytojas L.Daubaras.

Prie žmonos surinktų žolelių arbatos puodelio jis pasakoja apie tai, kad per vienuolika metų dėstytojo darbo pastebėjo, jog studijas renkasi vis labiau motyvuoti ir net universitetinį išsilavinimą turintys žmonės: "Yra atvejų, kai ateina architektūros magistro laipsnį turintis žmogus ir sako, kad jam reikia žinių apie apželdinimą."

Apželdinimo specialistas džiaugiasi, kad turi galimybę bent iš dalies prisidėti prie jaunosios kartos ugdymo. Šiuo atžvilgiu sutuoktiniai yra labai panašūs, nes J.Daubarienė jau daugiau nei 30 metų dirba pedagoginį darbą – yra darželio auklėtoja. Ji sako, kad labai myli savo darbą, visiškai nepavargsta ir kasdien pas vaikus keliauja su džiaugsmu.

"Šis darbas man teikia didžiulį malonumą. Bet ne viskas yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, nes auklėtoja turi būti ir mama, ir menininkė, ir aktorė, ir pedagogė", – atvirauja ji.

Perduoda tradicijas

J.Daubarienė per tris dešimtmečius trunkančią profesinę patirtį pastebi esmines vaikų elgesio pokyčių tendencijas. "Esu dirbusi su įvairaus amžiaus ikimokyklinio amžiaus vaikučiais. Dabar ugdau pačius mažiausiuosius ir man jie yra patys mieliausi.

Vaikai per pastaruosius dešimtmečius išties labai pasikeitė – yra daug laisvesni ir drąsesni, o tam įtaką daro tėvai ir pasikeitęs gyvenimo būdas. Be to, vaikai yra ir hiperaktyvesni, o tam, kaip žinome, įtaką daro ir mityba, ir užterštumas", – pasakoja Kauno lopšelio-darželio "Žiedelis" auklėtoja J.Daubarienė.

Moteris teigia, kad jos pomėgis rinkti ir įamžinti sendaikčius turi prasmę ir profesinėje veikloje – taip vaikams perduodamos žinios apie jų kultūros šaknis.

"Tai, ką esu sukaupusi, rodau vaikams per ugdomąją veiklą, vesdama renginius viso darželio mastu. Atsivežu iš namų ir panaudoju kaip vaizdines priemones perteikiant žinias apie mūsų lietuvių liaudies kultūrą ir papročius. Šie daiktai turi labai didelę vertę. Labai mėgstu nerti ir siuvinėti, o šias žinias taip pat stengiuosi perduoti ugdytiniams. Jaučiu didžiulę pareigą mažiesiems parodyti lietuvių tradicijas", – įsitikinusi pedagogė.

Nebijoti pasidžiaugti

Moteris kartu su vyru namuose savo vaikus visada mokė, kad gyvenime labai svarbus gražus pokalbis ir bendravimas. "Mes laikomės nuomonės, kad niekada negalima žeminti aplinkinių, bet jei tavo vaikas kokioje nors srityje yra gabus ir tai yra faktas, nėra nieko blogo tuo pasidžiaugti, pagirti ir dar labiau skatinti", – sako J.Daubarienė.

Vyras tikina, kad šeimoje visi visada stengiasi tarpusavyje kalbėti ir susikalbėti, kad visose situacijose viskas būtų aišku – taip ir problemos išsprendžiamos.

"Aiškumas – labai svarbus dalykas. Vaikus mokome, kad atsakingumas ir darbštumas taip pat be galo svarbūs. Be to, šiandien vaikams dažnai prireikia gebėti bei apginti save ir savo teises bei interesus, išdrįsti, nebijoti pasakyti, kad esi gabus."