Baigiantis metams, įprasta skaičiuoti nuveiktus darbus, įvertinti klaidas. Užsiimti šia banalia aritmetika labai sveika ne tik mūsų miesto vadovams, bet ir kiekvienam mūsų.

Sunkios derybos su "centru" dėl pinigų sporto arenai ir Viešojo logistikos centro įkurdinimo Karmėlavoje, nesugebėjimas įvertinti miesto įsipareigojimų "Žalgiriui", senos Laisvės alėjos problemos, kurias nauji šviestuvai tik dar labiau apnuogino, be šeimininkų paliktame I forte sužalota mergaitė... Gal tikrai 2008-aisiais Kaune buvo pasiektas dugnas, kaip sakė poetas Kęstutis Navakas? Net jei taip, vadinasi laukia atgimimas. Ar greit – priklauso tik nuo mūsų.

Pasaulį išmaišę kauniečiai, gimtąjį Kauną vis dar vadinantys tikraisiais namais, sako: miesto atgimimas prasideda ne nuo įspūdingų projektų, bet nuo visai proziškų dalykų, kad ir gatvių apšvietimo.

Miesto vadovai leidžia manyti, jog 2009-aisiais dirbti jiems bus lengviau – ir šalį, ir miestą valdant toms pačioms politinėms jėgoms, kauniečiai galės daugiau laiko skirti ne deryboms Vilniuje, bet miesto kasdienėms problemoms – vadinasi, ir menkai apšviestoms gatvėms bei kiemams. Tikėkimės. Vis dėlto ką tik pasibaigusių dienraščio skelbtų Metų žmogaus rinkimų dalyviai įrodė, jog sėkmė mėgsta ne tuos, kurie tik ima ir vaikšto valdžios paklotais kilimais, bet tuos, kurie duoda, nestovi vietoje ir laužo ledus.

Pavyzdžiui, tokius, kaip inžinierius Marius Gervė, kurį jūs išrinkote "Kauno dienos" Metų žmogumi. Jo ir grupės draugų sėkmingai vystomas lietuviško elektromobilio projektas gimė ne vien iš noro realizuoti save, bet ir padaryti švaresnį savo miestą ir šalį.

Arba tokius, kaip Marvelės žirgyno gelbėtojas Algimantas Stankevičius. Jo noras sukurti Kauno vaikams laisvalaikio, fizinio ir dvasinio tobulėjimo oazę buvo stipresnis ir už biurokratus, ir už lietuviško verslo dėsnius, raginančius siekti greito pelno. "Sutvarkysime pakeles, iškirsime krūmus, pasistatysime suoliukus. Bus gražus parkas", – toliau svajoja šis kaunietis. Idėja jam suteikė jėgų pakeisti valdininkų požiūrį į, regis, visišką smulkmeną – keliasdešimt arklių ir vaikų.

Pavyzdžiais tapę kauniečiai, regis, net nesąmoningai, ėmė gyventi pagal paprastą tiesą: tai, kas yra naudinga visiems, yra naudinga ir tau.

Jei jautiesi savo miesto, šalies patriotas, gyveni taip, kad tavo kasdieniai darbai būtų reikalingi ne tik tau pačiam, bet ir visuomenei, – laimės valstybė. Vadinasi, laimės ir Kaunas, ir kauniečiai, ir tu pats.

Ši tiesa apie asmeninę ir viešąją naudą – tai išeitis ir iš idėjų krizės, kuriai vis pasiduoda Kaunas, ir iš ekonominės, kurios alsavimą jau jaučiame.