Paršiukų – į Švėkšnos turgų

Norint pamatyti, kad žemaičiai turguose dar tebeprekiauja paršiukais, galima nuvykti į Švėkšną (Šilutės rajonas). Turgūs čia vyksta ketvirtadieniais. Prekyba paršiukais, viščiukais prasideda labai anksti – su pirmaisiais saulės spinduliais.

Pravažiavę Lėbartus, Šernus, jau nubudusius Pėžaičius, žvilgtelėję į čiulbančių paukščių apniktą Skomantų piliakalnį, rytą šeštą valandą jau artėjome prie Švėkšnos. Tarp mūrų ir asfalto lindinčiam miesto vabalui ankstyvas vasaros rytas kaimo kelelyje – ne blogiau už tolimų kraštų egzotiką.

Vos įsukome į Švėkšną, iš jos jau riedėjo paskutinis arkliais kinkytas vežimas... Nebepavijome. Daugiau tokių ant senovinio miestelio grindinio nebepasirodė. Tačiau prekyba paršiukais – pačiame įkarštyje. Vieni lūkuriuoja su maišais po pažastimis, kiti derasi, bandydami nusilygti bent dešimtinę kitą, treti kaip tik atveža parduoti savo kriuksius.

Niekur kitur nepamatysi taip tvirtai su žeme ir jos rūpesčiais susikibusių žmonių kaip mažųjų miestelių turguose. Tai tas pagrindas, ant kurio išaugo visų mūsų gyvenimas. Ramūs, šnekučiuojasi tarpusavyje, tarsi šimtą metų vieni kitus pažinotų, nors matosi gal pirmą kartą. Tačiau gyvena tokį pat gyvenimą, tęsia seniausias tradicijas patys apie tai nė nemąstydami.

... O štai ką tik atvežtoji prekė nustebino: „Dėl ko any jūdi?!“ – kodėl juodi? Atsakymas konkretus: „Kad ir degli, mėsa nebus blogesnė!“. Bet vis tiek degląsias kiaulaites dešimčia litų pigiau paleido.

Prekiautojų nėra daug. Gal kokia dešimtis lengvųjų automobilių, kurių bagažinės laikinai paršelių gardais paverčiamos.

Pasirinktus paršiukus – į maišą! Tvirtai užriša. Ir neša žviegiančius – net ausys bijo. Vieno paršeliuko kaina nuo 100 iki 120 litų. Po vieną retai kas perka. Vis po du, tris ar net keturis.

Paršiukų turgus Švėkšnoje užima nedidelį plačios aikštės kampą – prie „Ginkmedžio“ vaistinės. Veršiukų ir karvių, sako, jau nebebūna. O anksčiau būdavęs tikras jų jomarkas. Liko tik paršiukai, viščiukai, ančiukai.

Neklauskime, kam kaimiečiams paršelis. Argi galima įsivaizduoti sveikatos turinčius, žemę dirbančius, miežius ir sėtinius auginančius žmones, kad jie nė paršelio neturėtų? Į ką būtų panaši kaimiška sodyba, jei joje nebekvepėtų savais rūkytais lašiniais ir kumpiais? Į tokius ir kaimynai su gailesčiu žiūrėtų.

Kaimiškoji Lietuva, Žemaitija kol kas dar gyva. Nors gal jau ir paskutinė tokia...