Vieta politiniame žvaigždyne

Desovietizacijos komisija savo išvadą grindė motyvais, kad S. Nėris veikė sovietų okupacinėse politinėse bei valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms struktūroms įtvirtinant sovietinę okupaciją.

1940 m. ji buvo „liaudies seimo“ delegacijos narė ir vyko į SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje buvo įtvirtinta Lietuvos aneksija, 1941–1945 m. buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė ir savo kūryba tuo metu aktyviai propagavo okupacinę valdžią.

Komisija rėmėsi 22 puslapių apimties 1940–1945 m. politinės S. Nėries biografijos konspektu, kitaip – istorine archyvine pažyma, kurią parengė žinomų sovietų veikėjų biografijas studijuojanti ir medžiagas archyvuose apie juos renkanti žurnalistė D. Vilkelytė.

Tyrėja atrado naujų, lig šiol nežinomų faktų apie kontroversiškai vertinamą poetę, neviešuose fonduose aptiko S. Nėries rašytų dar negirdėtų sovietų sistemą šlovinančių eilėraščių, kurie neigia mitą, kad S. Nėris veikė ne sava valia ir dėl to krimtosi.

Rasti dokumentai liudija, jog ji iškart sutiko parašyti „Poemą apie Staliną“, kuri, anot D. Vilkelytės, buvo pirmasis tokio masto panegirinis kūrinys SSSR vadovui okupuotoje Lietuvoje ir užtikrino poetės vietą LSSR politiniame žvaigždyne.

„Jaudino ir džiugino Stalino artumas per Aukščiausiosios Tarybos posėdžius ir per priėmimą Kremliuje. Tų žmonių kuklumas ir politinė išmintis rodo, kokia didelė jėga yra bolševikų partija“, – grįžusi iš Maskvos „Tiesai“ pasakojo poetė.

Pažymos autorės teigimu, LKP(b) priklausančiuose laikraščiuose gausiai spausdinama S. Nėries kūryba buvo svarbi „taikios liaudies revoliucijos“ spektaklio, kuriuo buvo pridengtas suverenios valstybės užgrobimas, dalis.

Pasikeitė vardą ir pavardę

Evakuacijoje SSSR teritorijoje S. Nėris toliau rašė antikarinius propagandinius eilėraščius, kurie buvo skaitomi radijo transliacijose iš Maskvos lietuvių kalba.

D. Vilkelytė archyvuose rado dar vieną įstabų dokumentą – S. Nėries laišką laikraščio „New York Herald Tribune“ redakcijai, kuriame ji „demaskuoja“ Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio teiginius dėl trėmimų.

„Ponas Žadeikis pakartojančiai mini nužudymus ir ištrėmimus į Sibirą 50 tūkst. lietuvių. Šiuo atveju jis pralenkia ir hitlerininkų propagandą, kuri panašiai seniau kartojo pasauliui apie 200 tūkst. lietuvių, neva ištremtų į Sibirą, bet pagaliau tą skaitlinę sumažino iki 12 tūkst. Šis pareiškimas veikiausiai kyla iš to fakto, kad palyginti mažesnis profašistinių elementų skaičius, kurie arba palaikė išdavikiškus ryšius su nacistiškais diversantais, arba pasirodė esą greit galinčiais būti Hitlerio agentais – tapo išvežti iš prieškarinės Lietuvos. [...] Pono Žadeikio pareiškimai apie Sovietų ginkluotųjų jėgų užpuolimą ant Lenkijos yra faktų iškraipymas. Sovietų Sąjunga niekada nepuolė Lenkijos. Įėjimas Sovietų Raudonosios Armijos į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją 1939 m. rudenį buvo padarytas vieninteliu tikslu, būtent, kad padėti ukrainiečiams ir baltarusiams susivienyti su savo broliais, gyvenančiais Sovietų Ukrainoje ir Sovietų Baltarusijoje, ir neprileisti vokiečių jėgoms užimti tų sričių (kalba netaisyta – A. D.)“, – pažymoje poetės laišką citavo D. Vilkelytė.

Ir tai dar ne viskas. Emigracijoje S. Nėris 1942 m. spalio 7 d. Ufoje civiline santuoka susisaistė su SSSR Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriumi Piotru Veržbilovskiu.

„Ištekėdama antrą kartą S. Nėris pasikeitė savo pavardę, vardą bei tėvo vardą (iš Simo į Semioną) ir tapo Serafima Semionovna Veržbilovska, sutrumpintai „Sima“. Laiške iš Maskvos 1944 m. rugpjūčio 11 d. P. Veržbilovskiui sūnų Balandį ji vadino Volodia“, – pažymoje rašė D. Vilkelytė.

Tokios informacijos nė viename literatūros vadovėlyje prie poetės biografijos lig šiol nebuvo skelbta.

Daiva Vilkelytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Reikalauja naujos pažymos

Vis dėlto minėta pažyma sulaukė priešiškumo ir nemenko ažiotažo.

Grupė mokslininkų – Mindaugas Kvietkauskas ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė iš Vilniaus universiteto (VU), Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jūratė Sprindytė, Elena Baliutytė-Riliškienė ir Akvilė Rėklaitytė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Egidijus Aleksandravičius ir Neringa Butnoriūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto, Laima Kreivytė iš Vilniaus dailės akademijos (VDA) bei Lietuvos istorijos instituto atstovai – Valdemaras Klumbys, Česlovas Laurinavičius, Algimantas Kasparavičius, Vitalija Stravinskienė, Vladas Sirutavičius ir Tomas Balkelis – pasirašė kreipimąsi dėl naujos pažymos.

Mano tekste yra visur nuorodos į dokumentus, ir kompetentingi mokslininkai tegul kvestionuoja tas išnašas.

Esą parengtoji D. Vilkelytės knyga yra „tendencingas publicistinis ir mėgėjiškas rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio“.

Istorinę archyvinę medžiagą rinkusios ir pažymą apie S. Nėrį rengusios D. Vilkelytės tokia dalies akademinės bendruomenės pozicija visai nenustebino.

„Žinojau, kad netylės. Bet savo darbuose vadinamieji literatūrologai juk nerašo, kad S. Nėris buvo Sovietų Lietuvos aukščiausiosios tarybos narė ir kad ji dalyvavo sesijose. Tai reiškia, kad ji be visų savo poezijų kūrimo, buvo funkcionierė, represinės valdžios struktūrų dalis. Kokiu pagrindu teigiama, kad aš nekompetentinga? Mano tekste yra visur nuorodos į dokumentus, ir kompetentingi mokslininkai tegul kvestionuoja tas išnašas“, – pabrėžė istorinę archyvinę pažymą parengusi D. Vilkelytė.

Kuo nepasitiki mokslininkai?

Vadinamosios desovietizacijos komisijos pirmininką Vitą Karčiauską labiausiai apstulbino, kad akademinė bendruomenė, jo žodžiais tariant, šviesuomenės ratas, kalbėdami apie esą neteisingai nušviestą S. Nėries biografiją, pamiršta vieną esminį dalyką (ko nepamiršta mūsų kaimynai – Rusija) – istorinės atminties politiką.

„Istorinės atminties politika atspindi visuomenę, jos pagrindą. Ir šiandien, remiantis šiuo kreipimusi, matome, kad vyraujanti istorinės atminties politika yra Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos atminties politika, nes naratyvai, sukurti tuo metu, tęsiami ir šiandien. O tai yra baisu. Mane labiausiai išgąsdino šitame laiške, kad akademikai nesugeba suvokti, kad jie kalba ne apie žmogų, o apie atminties politiką. Man kyla klausimas, kodėl po daugiau nei 30 metų Nepriklausomybės atkūrimo mes neturime savo atminties politikos?“ – kalbėjo V. Karčiauskas.

Jis patikino, kad į vadinamosios desovietizacijos komisijos posėdžio darbotvarkę artėjantį trečiadienį bus įtrauktas klausimas dėl pretenzijų S. Nėries istorinės archyvinės pažymos turiniui, kad tai būtų panagrinėta dar kartą.

„Be kita ko, mūsų komisijos didžiąją dalį irgi sudaro akademikai. Jiems kažkodėl klausimų nekilo. Sprendimas dėl S. Nėries komisijoje buvo priimtas vienbalsiai. Ir dar vienas dalykas, šiuo savo kreipimusi mokslininkų grupė išreiškia nepasitikėjimą savo įstaigų vadovybe ir savo kolegomis. Taigi M. Kvietkauskas, V. Daujotytė-Pakerienė reiškia nepasitikėjimą VU vadovybe. L. Kreivytė nepasitiki LDA vadovybe, o daugiausiai nepasitikima Lietuvos istorijos instituto vadovybe. Tai kyla klausimas, kuo jie nepasitiki, D. Vilkelyte ar savo kolegomis?“ – klausė V. Karčiauskas.

Faktai: šioje fotografijoje užfiksuotas rašytojas Liudas Gira ir poetė S. Nėris Maskvoje, kur jie kartu su kitais lietuvių deputatais 1940 m. liepą atvyko įtvirtinti Lietuvos aneksijos. Aldonos Ruseckaitės knygos nuotr.

Nėra pagrindo abejoti

V. Karčiauskas pabrėžė, kad sprendimą dėl S. Nėries galėjo priimti ir be istorinės archyvinės pažymos. Komisijos nariai yra kompetentingi priimti sprendimus patys ir iš esmės nebuvo poreikio tokiai pažymai.

„Tačiau mes patys kūrėme kriterijus, kuriais nustatėme atvejus, kada reikia prašyti pažymos, nors mums ir yra viskas aišku. S. Nėries atvejis buvo aiškus, bet mes nusprendėme prašyti pažymos pirmiausia tam, kad visuomenei ją pristatytume. Ta pažyma iš esmės buvo skirta visuomenei“, – pabrėžė V. Karčiauskas.

Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys pabrėžė, kad D. Vilkelytės parengtos S. Nėries archyvinės istorinės pažymos turiniu jis neabejoja.

„Ji keletą metų dirbo tuo klausimu archyvuose, ieškojo, domėjosi S. Nėries biografija, atrado daug naujų faktų, todėl neturiu pagrindo abejoti D. Vilkelytės darbo kokybe. Žmonės, atsiuntę mums pretenziją dėl tos pažymos, S. Nėries nuopelnus labiau vertina per literatūrinę prizmę, jos literatūrinį palikimą, o mes vertiname santykį su okupaciniu režimu. Ir matome, kad S. Nėries kolaboravimas su sovietų valdžia buvo akivaizdus. O jei kas nors nepatenkintas mūsų išvadomis, gali kreiptis į teismą. Tai mums jau ne pirmas atvejis“, – teigė A. Bubnys.

Sovietinės epochos praktika?

Istorijos mokslų daktaras Dainius Elertas, vertindamas grupės mokslininkų kreipimąsi dėl „nekompetentingos pažymos“ apie S. Nėrį, teigė, kad šiuo atveju pasirašiusieji bando save pateikti kaip mokslo bendruomenę, kaip kolektyvinę nuomonę, tačiau esą mokslo bendruomenėje vyrauja įvairūs požiūriai, ir tikrai ne visi jie sutampa su išdėstytomis mintimis kreipimesi.

Istorikui nepriimtina, kad bandoma kalbėti visų mokslo darbuotojų vardu. Tai primena sovietinę praktiką, kai buvo daug kas pateikiama kolektyvo vardu.

„Iš esmės, kreipimesi piktinamasi, kodėl istorinės archyvinės pažymos autorė nesirėmė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų darbais. Atkreiptinas dėmesys, kad tuose darbuose buvo labiau akcentuojama S. Nėries kūryba, bet visiškai ignoruojama biografija. Todėl radosi labai daug mistifikacijos, poetė iš anksto daugeliu atveju buvo pateisinama. Tad kūryba užgožė jos asmenybės trūkumus ir atskirus biografijos faktus. Tai galbūt viena priežasčių, kodėl D. Vilkelytė pasirinko nagrinėti biografinius motyvus, o ne užsiiminėti poezijos analize“, – kalbėjo D. Elertas.

Istorikas pastebėjo, kad kreipimesi dėl S. Nėries pažymos pateikta kritika yra bendro pobūdžio teiginiai, taip pat neįrodyta, kad tie šaltiniai, kuriais rėmėsi D. Vilkelytė, prastesni už kitus.

„Šiuo atveju yra akivaizdus puolimas. Ir jis yra ne dėl ambicijų, o labai aiškiai susijęs su pasirašiusiųjų kreipimąsi veikla, su jų tam tikromis nuostatomis. Ir net kreipimosi metodas pasirinktas, kalbant kolektyvo vardu, yra bandymas dengtis visa mokslo bendruomene. Tai labai primena sovietinės epochos praktiką“, – pabrėžė D. Elertas.

Išvados ir pilnas pažymos tekstas.