Pirmojoje parodoje - paveikslai iš medžio

„Marginių“ salone atidaryta klaipėdiečio tautodailininko medžio drožėjo Algirdo Ridiko pirmoji kūrinių paroda.

Atrodytų, kad medžio drožyboje seniai jau viskas atrasta, išbandyta, o šią tautodailės sritį plėtojantys meistrai tik atkartoja tai, kas jau žinoma, matyta, nebenauja. Tačiau vis randasi naujo žvilgsnio menininkų. Vienas tokių būtų ir Algirdas Ridikas. Jis, naudodamas liepos medieną, kuria savotiškus reljefinius paveikslus. Pagrindiniai šio tautodailininko darbo įrankiai – pieštukas ir skaptukas. Puikiai įvaldęs piešimą ir sekdamas senąja šventuolėlių drožybos tradicija, perteikia šventojo Jurgio ir jo nugalėto „smako“ siužetą. Skirtumas tas, kad čia skulptūra - „paveiksle“, kabo ant sienos, viskas išreikšta tik reljefu ir šviesesniais bei tamsesniais atspalviais. Sako, kad Algirdo meno gerbėjai vertina medžioklės siužetus, kur elniai kaunasi surėmę ragus arba riebios meškos vartosi ant parkritusių medžių, šiepia nasrus tiesiai į žiūrovą.

Daugeliui parodos atidarymo dalyvių maloniau buvo studijuoti, kaip tiksliai atkartota visa Vilniaus šv. Onos bažnyčios architektūra, kokiu kampu ji čia „pastatyta“, kaip galima skaičiuoti stogo čerpes ir gotikos linijų plytas. Į visus medžio paveikslus įdėta šilumos, jaukumo, profesionalumo, gero charakterio. Kūriniuose perteikta erdvė, šviesa, šešėliai. Siužetai visai nemodernūs, viskas paprasta, suprantama, todėl – tikėkime – ir ilgaamžiška. Visi dirbiniai – malonaus rudo atspalvio. Tai savitas drožinių apdorojimo būdas, naudojant vadinamąjį beicą ir vašką. Vaškas apsaugo nuo atmosferos poveikio.

Algirdas sako, kad ir užaugo drožinėdamas medį, nes be drožybos nė dienos nėra išgyvenęs jo tėvas, medžio meistras Petras Ridikas, iki šiol garsėjantis kaip žavių liaudiškų medžio skulptūrėlių meistras. Dirbęs baldų fabrike, tėvas užteko žaliavos ir „vaikams žaisti“.

Algirdas meninius įgūdžius tvirtino Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, o paskui – tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume. Yra dirbęs garsiojoje liaudiškų meno dirbinių įmonėje „Minija“.

Dabar tenka maitintis tik iš savo amato. Tačiau, skirtingai nuo daugelio tautodailininkų, Algirdui „nesą bėdos“ savo dirbinius paskleisti po pasaulį. Daug jų jau iškeliavę į įvairiausias pasaulio šalis. Sako, žmonės be skrupulo sumoka pinigus iš karto, pridėdami ir už pašto išlaidas, kad dirbinys būtų atsiųstas tiesiai jiems į namus, kad nereikėtų temptis kartu, keliaujant po kelias Europos šalis.

Visus vadybos reikalus puikiai tvarko žmona Vilija. Septyniolikmetis sūnus Gediminas ir penkiolikmetė duktė Gintarė į tėvelių liaudiškus amatus kol kas žiūri atsainiai.

Tačiau ir šie neliks neišmanantys, kas yra senieji mūsų tautos amatai, kokia darbštumo kaina jie išliko iki mūsų dienų.