Gruodžio 1-ąją prasideda adventas. Pagal senuosius lietuvių papročius tai – daugeliu prasmių ramesnis metas, nei išvystame apsilankę kur nors reformatoriškuose kraštuose, kur adventas neįsivaizduojamas be spalvotų lempučių ir blizgančių daikčiukų namuose.

Anapusybės nuojautos

Senojoje lietuvių tradicijoje gruodis – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikas. Pagal metines kalendorines šventes anksčiau žmogus rikiuodavo visų savo lauko ir namų darbų pradžią ir pabaigą, atokvėpio, linksmybių ar susikaupimo laikotarpius. Gal todėl sieloje turėjo kiek daugiau aiškumo, ramybės ir darnos?
Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Kurį metų laiką ar dieną lietuviai laiko metų pradžia, tiesiai niekur nėra pasakyta, galima tiktai spėlioti ar numanyti. Gal tai buvo pavasaris, kai eidavo į laukus ir pradėdavo žemės darbus. Gal Užgavėnės, kai varydavo žiemą iš kiemo ir išvirtę iš vežimo sušildydavo žemę. Kas žino?

Nuo seniausių laikų metai būdavo dalijami į dvi dalis – pagal saulės kelią dangumi. Per metus būna dvi saulėgrįžos: kai po ilgiausios dienos vasarą saulė apsigręžia į rudenį ir kai po ilgiausios nakties vėl ima kopti dangumi vis aukščiau.

Paskutinieji metų mėnesiai – tai iš tikrųjų kažkoks kritimas į tamsą, į anapusinį, mirusiųjų pasaulį. Tai pats niūriausias laikotarpis, netikrumo ir laukimo metas: anot, senolių, artėja šiųmečio pasaulio pabaiga. Ir todėl nestebina žmonių glaudus ryšys su mirusiaisiais, už juos meldžiamasi.

Lūžio išvakarės

Šis laikotarpis seniau visiems buvo šventas. Dabar jį vadiname adventu. "Adventus", išvertus iš lotynų kalbos, reiškia "atėjimas atvykimas, artinimasis, pradžia, atsiradimas". Tai prieškalėdinio susikaupimo, atgailos, apsivalymo, pasiruošimo laikotarpis, laukiant Kūčių vakaro, kai įvyks didysis lūžis – į šviesą, į viltį.

Esminis dalykas ruošiantis Kūčioms – susitaikymas, vidinė rimtis, susilaikymas. Šiandien adventas prabyla ir apie nerimo, ilgesio pabaigą, lėbavimo, triukšmo, tuščiažodžiavimo baigtį.
Atėjo metas atgaivinti mūsų senųjų švenčių tikrąją prasmę. Laukti Kalėdų reikėtų kitaip, nesidairykime į Vakarus, juk tebeturime baltiškuosius papročius. O gal per ilgu laukti, gal jau šįvakar Kalėdų Senelį pasikviesti, dirbtinę eglutę parsinešti ir atšokti?

Senieji papročiai

Mūsų protėviai, švęsdami kalendorines šventes, atitrūkdavo nuo kasdienybės ir į pirmą vietą iškeldavo ne buities problemas, o būties. Per šventes atkurdavo prarastą ryšį su gamta ir Aukščiausiuoju.

Baltų žmogus tuomet išgyvendavo svarbiausius įvykius, atgaudavo dvasinę pusiausvyrą. Kūrė romuvą ne tik namuose, bet ir sodžiuje, girioje. Jokių vaidų ir blogų minčių neturėjo būti. Jie suvokė, kad visuomet reikia gerai jaustis, t. y. būti santarvėje su aplinka.

Iki Kūčių būtina atsiskaityti ir su gyvaisiais – grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Tvarkomi, valomi namai, švarinamas ir kūnas – prausiamasi, maudomasi iškūrentoje pirtyje, atsisakoma mėsos.

Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesus, susijusius su saulės kelione dangaus skliautu.

Geriausia nusiraminti dainuojant. Mūsų protėviams dainavimas buvo kaip duonos valgymas. Senovėje šį mėnesį lietuviai dainavo ypatingas advento dainas, kurios skiriasi tik joms būdingais priedainiais: "leliumai", "leliumoi", "aleliumaloda", "lėliu kalėda", "oi, kalėda kalėdien" ir kt.

Ilgais žiemos vakarais dainuodavo susirinkę bendrai ką nors dirbti, taip pat žaidė, šoko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai, pavyzdžiui, "Jievaro tiltas". Jievaras – lyg mitologinis tiltas, kurį turi pereiti visa gamta, neišskiriant ir žmogaus.

Daugelis pasaulio tautų kosmosą įsivaizduoja kaip medį. Saulės laukimo dainų pasaulio įvaizdis yra jovaras, šermukšnis, obelis, grūšelė, kurioje ugnelė dega, elnias devyniaragis atneša saulę, o ant devinto rago stovi seklyčia, kalviai kala aukso žiedus ir sidabro žirkles. Tarp gausybės užrašytų giesmių nė vienoje neužsimenama apie Kristaus gimimą.

Nauji liturginiai metai

Advento pradžia šiemet – gruodžio 1 d., likus keturioms savaitėms iki Kalėdų. Naujieji liturginiai metai skaičiuojami ne nuo gruodžio 25 d. – jie prasideda artimiausią sekmadienį nuo Šv.Andriejaus dienos.

Neįmanoma labai tiksliai nustatyti, kada Bažnyčia pirmą kartą pradėjo minėti adventą. Pasirengimas Viešpaties Užgimimo šventei atsirado ne anksčiau už pačią šventę, o ją Bažnyčia pradėjo švęsti maždaug apie IV a. pabaigą.

Nesena, bet graži tradicija – advento vainikas, kuris puošiamas keturiomis žvakėmis, simbolizuojančiomis keturias pasaulio šalis, keturis metų laikus, primenantis amžinąjį žaliavimą.
Advento sekmadieniais pirmos, ankstyvosios, prieš aušrą aukojamos šv.Mišios vadinamos rarotinėmis, rarotais (lotynų k. rorate – "rasoti, drėkinti, šlakstyti"), kurių nuotaiką atspindi giesmė "Rasokite, dangūs, ir išlykite žemėn savo rasą (arba – Atpirkėją)".

Pirmojo advento sekmadienio rytą visose bažnyčiose uždegama pirmoji advento žvakė (iki Kalėdų jų užsidegs keturios). Šventadienių rytais namie giedamas rožinis. Per adventą bažnytiniai skaitiniai pasakoja apie tai, kaip Dievas augina savo tautą, kaip ji laukia Mesijo. Atgailos metą bažnyčiose simbolizuoja violetinė liturginių drabužių spalva. O svarbiausia – išskaistinama širdis, išbaltinama siela, atsiteisiant su bendruomene ir Dievu, priimamas Susitaikinimo sakramentas.

Ko laukiame per adventą, kokio ženklo tikimės iš Bažnyčios? Šįkart užteks guodžiančių skaitinių iš Izaijo knygos, giesmių pritariant kanklėms, pasninko – tarsi atsvaros besipuošiančio pasaulio skubėjimui, madingoms pompastiškoms labdaros akcijoms, banalybėms.

Advento kalendorius

Lapkričio 30 d. – Šv.Andrejus. Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę, burdavo ir pradėdavo laukti saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Nuo Šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo arba advento laikotarpis.

Gruodžio 4 d. – Šv.Barbora. Lietuvos kaime ji laikyta avelių globėja, tą dieną moterys neverpdavo vilnų, neaudė. Šv.Barbora laikoma globėja visų, kurie mirė ne sava mirtimi, saugotoja nuo žaibo, ugnies.

Gruodžio 6 d. – Šv.Mykolas, Mykolinės, Arklių, Žirgų ašvienių diena – būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už sunkų rudens triūsą. Po Šv.Mikalojaus prasidėdavo tradiciniai advento turgeliai: pirmąją savaitę – vadinamieji šeškaturgiai (juose vyrai pardavinėjo sumedžiotų žvėrių kailius, naminius avikailius, paaugliai – spąstais sugautus žvėrelius, taip pat ir šeškus).

Gruodžio 13 d. – Šv.Liucija, Šviesos diena. Šv.Liucijos šventė ypač plačiai paplitusi Švedijoje. Šios dienos simbolis – šviesos spingsulė (žibintas, deglas, žvakė). Gruodžio 13-oji pagal senąjį Julijaus kalendorių atitikdavo Kalėdas.

Runų kalendoriuje nuo lapkričio 28 d. iki gruodžio 12 d. – sąstingio laikotarpis, žymintis bet kokio vyksmo pertrauką ir prievartinį poilsį.

Keltų kalendoriuje nuo lapkričio 25 d. iki gruodžio 22 d. – šeivamedžio mėnuo.

Gruodžio 21 d. – Elnio devyniaragio šventė, arba Žiemos saulėgrįžos pradžia. Pasak senų sakmių, tuomet, kai baltas elnias išbėga iš miško, ateina Kalėdos.

Gruodžio 24 d. – Kūčios, Kalėdų išvakarės. Kūčių naktį baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Šis vakaras – pati svarbiausia lietuvių šeimos šventė.

Gruodžio 25 d. – Kalėdos, Žiemos saulėgrįžos šventė. Jėzaus Kristaus gimimas.

Gruodžio 26–30 d. – Blukvilkis, arba kaladės dienos – tai ypatinga senovinė apeiga. Per kaimus su didžiausiu triukšmu velkamas blukas (blukis) – senas kelmas, kuris vėliau sudeginamas. Sakoma, kad sudeginami senieji, blogi metai. Šis paprotys paplitęs Latvijoje bei daugelyje kitų Europos tautų.