Pravardės egzistavo ir egzistuos toliau, nes žmonės jaučia poreikį identifikuoti vieni kitus, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Alvydas Butkus. Anot pravardes tyrinėjančio mokslininko, jos dažnai būna tokios įprastos, kad bendruomenėje išstumia tikrąjį žmogaus vardą ar pavardę.

„Esu užrašęs tokį atvejį: Ukmergės rajone buvo žmogus pravarde Galinis, nes gyveno kaimo pakraštyje, prie miško. Tikroji jo pavardė – Petronis. Kai vyko partizaninis karas, kažkas įkišo liežuvį, kad Galinis remia partizanus. [...] Vieną dieną pas jį į trobą įvirto stribai. Vienas priplojo šeimininką prie sienos ir rėkė jam į veidą – tu Galinis? Jis atitokęs gūžtelėjo pečiais ir pasakė – ne, aš – Petronis. Jis parodė pasą ir įrodė, kad yra Petronis. Kadangi stribai buvo nevietiniai, išėjo nieko nepešę“, – LRT RADIJO laidoje „Kita tema“ pasakoja A. Butkus.

Jo teigimu, kai kurios pavardės skirtinguose regionuose dažnai sutampa, todėl Lietuvoje gausu kiškių ir zuikių bei kitų gyvūnų. Psichologas Antanas Grižas akcentuoja, kad pravardės gali išmokyti priimti savo ydas, tačiau gali būti naudojamos kaip įrankis verbaliniam smurtui.

Profesorius: pravardės nėra lietuvių išradimas

Anot A. Butkaus, ilgą laiką pravardės nebuvo renkamos. Nuo 1976 m. Lietuvių kalbos institutas ėmė rengti vardynų ekspedicijas, kiekvieną vasarą apimdamas po vieną rajoną. „Tarp kitos medžiagos – vietovardžių, pavardžių, gyvūnų vardų, – buvo renkamos ir pravardės. Jas dalyje rajonų jau buvo surinkęs institutas. Tai sudarė apie 10–15 proc. Visa kita reikėjo rinkti pačiam“, – apie pravardžių tyrinėjimo pradžią pasakoja profesorius.

Jo teigimu, atliktas tyrimas unikalus tuo, kad parodo Lietuvos kaimiečių, o ne nusikaltėlių ar moksleivių naudojamas pravardes. A. Butkus pabrėžia, kad pravardės atskleidžia ir kaimo žmonių pasaulėžiūrą. Profesoriaus tvirtinimu, pagrindinė priežastis, kodėl kaimo žmonės dažniausiai jas sugalvodavo, – noras įvardyti konkretų žmogų.

„Žmonės pravardžiuodavo, pravardžiuoja ir pravardžiuos. Tai nėra lietuvių išradimas. Kiekviena tauta turi tam tikrą vardyno sluoksnį, vadinamąsias pravardes, nes yra toks poreikis. Vardai ir pavardės neapibūdina žmogaus. Nepasakytumėte, kuo skiriasi vienas Jonas Petraitis ir kitas, nors jie skiriasi. Vardai ir pavardės duodami žmogui gimus, nežinant, koks jis užaugs“, – akcentuoja pašnekovas.

Pašiepiami ir per aukšti ar per žemi

Mokslininko aiškinimu, pravardės pirmiausia duodamos bendravardžiams ar bendrapavardžiams, atsižvelgiant į išskirtinius tų žmonių bruožus. Tokiu būdu siekiama atskirti du vienodus vardus, o kartais net ir pavardes turinčius žmones. A. Butkaus tikinimu, toks poreikis vyrauja daugelyje kalbų.

„Antra priežastis, kodėl duodamos pravardės, – psichologinė. Kiekviena bendruomenė turi savo standartus: išvaizdos, elgesio, veiklos, kalbos. Jeigu žmogus išeina už standarto rėmų, tampa balta varna, yra baudžiamas, nes, neatitikęs standarto, gali pakenkti bendruomenės identitetui. Vadinasi, aštrus pravardžiavimas bet kurioje tautoje rodo ne tik pastangas identifikuoti žmogų, bet ir išlaikyti bendruomenės identitetą“, – nurodo A. Butkus.

Pasak jo, aštri pravardė gali būti taikoma net ir tuomet, kai žmogus išskiria savo išvaizda, kurios pats kontroliuoti negali, pavyzdžiui, yra daug aukštesnis ar žemesnis už vidutinį bendruomenės narį. Tačiau profesorius pabrėžia, kad poreikio specialiai pašiepti tradicinės lietuvių pavardės nerodo. Pašiepiančios pravardės naudojamos, norint identifikuoti konkretų žmogų ir remiantis jo turimomis savybėmis.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad poreikis identifikuoti žmones atsirado dar tuomet, kai nebuvo vartojamos pavardės, pavyzdžiui, Radvila Našlaitėlis, Radvila Rudasis, Radvila Juodasis. Dėl šios priežasties vėliau, kai atsirado pavardės, susiformavo pravardinės kilmės pavardės.

Dažniausios – zoomorfinės pravardės

A. Butkus pabrėžia, kad yra ir su pravardėmis susijusių paradoksų. Pavyzdžiui, labai dažnai žmogus gali nežinoti savo pravardės, nes ji skirta ne jam, o jį pažįstantiems žmonėms. Be to, pravardės kartais tampa tokiomis įprastomis, kad atstoja vardą ar pavardę.

„Esu užrašęs tokį atvejį: Ukmergės rajone buvo žmogus pravarde Galinis, nes gyveno kaimo pakraštyje, prie miško. Tikroji jo pavardė – Petronis. Kai vyko partizaninis karas, kažkas įkišo liežuvį, kad Galinis remia partizanus. [...] Vieną dieną pas jį į trobą įvirto stribai. Vienas priplojo šeimininką prie sienos ir rėkė jam į veidą – tu Galinis? Jis atitokęs gūžtelėjo pečiais ir pasakė – ne, aš – Petronis. Jis parodė pasą ir įrodė, kad yra Petronis. Kadangi stribai buvo nevietiniai, išėjo nieko nepešę“, – pasakoja A. Butkus.

Jo teigimu, kai kurios pravardės labai dažnai sutampa skirtinguose regionuose. Kaip vieną iš dažniausių jis įvardija pravardę Kalvis, kuri kilusi iš senovės, kai kaime ar bendruomenėje tebūdavo vienas kalvis. Profesoriaus tvirtinimu, ši pravardė, vėliau neretai tapusi pavarde, būdinga daugeliui tautų.

„Pati dažniausia lietuvių pravardė yra Kiškis arba Zuikis. Tai priklauso nuo regiono: Rytų Lietuvoje gyvena kiškiai, o Žemaitijoje, Suvalkijoje ir iš dalies Dzūkijoje – Zuikiai. Pačios dažniausios yra zoomorfinės pravardės: Kiškis, Vilkas, Lapė, Šernas“, – vardija A. Butkus.

Psichologas: svarbu pajusti, kad pravardė žeidžia

A. Grižas akcentuoja, kad pravardės dažnai tampa verbalinio, psichologinio smurto įrankiu. „Labai didelė patyčių dalis – prasivardžiavimas, verbalinis smurtas. Turbūt mano klinikinio psichologo išsilavinimas ir profesija mane iš karto paruošė – kai išgirstu žodį „pravardės“, reaguoju, kad kalbama apie patyčias. Žinoma, realybėje pravardės vartojamos ne tik patyčių kontekste“, – teigia psichologas.

Jis antrina A. Butkui, kad pravardės atsiranda tuomet, kai siekiama apibūdinti žmogų, atsižvelgiant į išskirtinį jo bruožą, tačiau pabrėžia, kad pravardžiuoti galima įvairiai. A. Grižo tvirtinimu, pravardė gali būti ir tokia, kuri žmogų išaukština, pabrėžia gerąsias jo savybes, o ne blogąsias.

„Yra tikrai skirtingų būdų, kaip apibūdinti žmogų. Galima kažką pabrėžti, išaukštinti, pavyzdžiui, Vytautas Didysis – pabrėžiame jo titulą, pasiekimus, nuopelnus. Galima šiek tiek pašiepti, sušvelninant blogas ydas arba tikrai įžeisti, pažeminti ir smerkti žmogų. Yra skirtingų būdų apie tai kalbėti“, – sako psichologas.

Anot jo, vien žodis tikrai negali padaryti įtakos, o pravardės kartais gali turėti ir pozityvių savybių, pavyzdžiui, jos gali išmokyti į savo ydas žiūrėti su humoru, priimti savo savybes. „Svarbiausia žinoti ribą, kada pravardė tampa nemaloni. Jei žmogų skaudina pravardė, tai dar nereiškia, kad jis su ja nesusitvarko ir kad tai – jo bėda. Kiekvieną žmogų galima įžeisti. Svarbu pajausti, kada tai tampa nemalonu“, – mano A. Grižas.