Apie tai, kur baigiasi teisė filmuoti ir prasideda žmogaus teisė į atvaizdo apsaugą, pasakojo advokatų kontoros „Sorainen“ partnerė, duomenų apsaugos ekspertė Miglė Petkevičienė.
– Kaip teisiškai vertinama visa tokia situacija? Žmogus yra viešoje erdvėje, koncerte nufilmuojamas ir tai tampa pasaulinio lygio skandalu.
– Labai gaila, kad tokiose situacijose – ir būtent pikantiškose aplinkybėse, apie kurias kalbame – reikia kalbėti apie duomenų apsaugą, bet ką padarysi. Ji iš tiesų nemiega ir pasirodo „Coldplay“ koncerte. Ar tikrai būtų atkreipę dėmesį, jeigu nebūtų šokę slėptis – tai geras klausimas, nes, kiek žinau, Chrisas Martinas mėgsta pabendrauti su publika ir tikriausiai nebūtų pavykę jiems išvengti dėmesio.
Bet kuriuo atveju, tenka kalbėti apie duomenų apsaugą šioje situacijoje – ar tokiame viešame renginyje galime tikėtis privatumo? Yra didžiuliai skirtumai tarp jurisdikcijų – ar tai įvyko Jungtinėse Valstijose, ar Europoje. Kadangi įvyko Amerikoje, tai, sakyčiau, šiek tiek ramiau, nes į atvaizdą ir privatumą ten žiūrima šiek tiek atlaidžiau. Sakoma, kad jei esi viešoje vietoje – gali patekti į kadrą viešą akį, ir, kad ir kas bebūtum – premjeras, prokuroras ar didelės įmonės CEO – nepasislėpsi.
– Kaip būtų įvykę, jei viskas būtų nutikę Europoje? Ar Europoje renginio organizatoriai gali tikėtis teisinių pasekmių po tokio įvykio?
– Galėtų tikėtis, nes viskas, ką sako baisusis teisės aktas, apie kurį daugelis yra girdėję – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas – kalba apie tai, kad asmeniui privalo būti užtikrinamas tam tikros informacijos skaidrumas apie tai, kas su jo asmens duomenimis bus daroma. Tokiu atveju bilietų prekeivis arba renginio organizatorius – gal pačiam „Coldplay“ ne tiek aktualu, jie patys bilietų nepardavinėjo, nei patys kamerą nukreipinėjo – bet renginių organizatoriams galėtų tekti už tai atsakyti, jeigu jie nesiėmė tam tikrų veiksmų.
Ką turiu omenyje: kiekvienas asmuo privalo būti informuotas aiškiai, skaidriai apie tai, kaip bus jo duomenys naudojami. Jeigu ateini į koncertą, tai ne tik turi būti ženkliukas, kad bus filmuojama ir fotografuojama, bet gali būti įspėjama ir apie tam tikrą asmens duomenų naudojimą – ant bilieto antros pusės ar perkant taisyklėse.
Dar labai svarbu, kad pasakytų ne tik, kas bus valdytojas, kas naudos duomenis, filmuos, bet ir kokiu tikslu, kokiais būdais bus naudojamas asmens duomuo, kokias turi asmuo teises, kur kreiptis – nes gal nori būti pamirštas, gal nenori būti filmuojamas. Bet gal asmuo nori gauti kopiją, palikti atminimą vaikams. Visos teisės turi būti aiškiai, tiksliai suformuluotos ir asmuo turi apie tai žinoti.
– Kalbant apie Lietuvoje vykstančius renginius – koncertus, krepšinio varžybas – dažnai matome žiūrovus ir žmones filmuojamus. Ar tai jau yra automatiškas sutikimas? Jei ateinu į tokį renginį ir nujaučiu, kad galiu būti filmuojamas – tai sutinku, ar galiu nesutikti?
– Jeigu buvote aiškiai informuotas – taisyklėse, ženkliukais, net ir tas pats „Kisscam“ turi būti pažymėtas – tai reikia atkreipti dėmesį ir pasakyti, kad dabar yra minutė, pertraukėlė, kada galima tikėtis patekti į kamerą. Reikia atkreipti dėmesį garsiai, nes suprantu, kad žmonės šiais laikais ilgų privatumo politikų ir taisyklių neskaito. Ta pati duomenų apsauga, reglamentas, sako, kad turi būti skaidriai, aiškiai, žmogui suprantama kalba pasakyta. Net ir per tą pačią „Kisscam“ pertraukėlę galėtų aiškiai – ant visų ekranų, ant kurių tuoj pasirodys besiglėbesčiuojantys arba žmogus, kuris tuoj piršis. Ką gali žinoti – gal ta, kuriai piršis, nebūtinai nori patekti į kamerą. Tai galėtų aiškiai ir garsiai atkreipti dėmesį, o galų gale yra tokių priemonių, kurių galima imtis renginių organizavimo metu, jeigu žinome ir tikimės, kad yra žmonių, kurie galbūt nenorės patekti į kamerą.
Didžiuosiuose renginiuose, konferencijose yra labai pagrįsta praktika – ant akreditacijos dėti specifinius lipdukus. Koncertų metu renginių organizatoriai naudoja įvairias technologijas – šviečiančias apyrankes. Jos gali būti puiki priemonė žmogui atsiskirti, pasakyti, kad jis nenori būti filmuojamas. Reikia tam tikra spalva pasiženklinti – raudonai ar dar kaip – kad jų į kadrą nebetrauktų.
Pats „Coldplay“ po renginio sureagavo ir sakė, kad kitą kartą padarys specialų gardelį žmonėms, kurie nenori būti filmuojami, kurie nenori atsidurti tame dėmesio centre.
– Bet tikriausiai tada atsidurtų kitų žmonių dėmesio centre, nes visiems būtų įdomu sužinoti, kas nenori būti matomas?
– Bet tai nėra utopija. Vieno renginio organizavimo metu darėme atskiriamąją juostelę. Ten buvo kulinarijos renginys ir žmogus gal nenori su kasniu burnoje atsidurti kažkur kadre. Mes kalbame apie pikantiškas istorijas, bet yra situacijų, pavyzdžiui, Vincas Alesius paskelbė savo socialinių tinklų paskyroje, kad žmogus priaugo 5 kilogramus ir nenori būti matomas – prašė išimti nuotrauką. Tai yra kiekvieno žmogaus pagrįsta teisė, noras, tai yra jo atvaizdas ir tik jis gali daryti su juo, ką nori.
– Ir renginių organizatoriai turi atsižvelgti į kiekvieną tokį norą? Nors renginys viešas ir įspėjo, kad bus filmuojama, bet jei žmogus sako, kad nenori patekti, tai nebegali viešinti?
– Jeigu tai yra ne bendro pobūdžio – ne visa publika, auditorija, kur asmens konkretaus veido nepamatysi, ir kur tik jis pats žino, kad taip buvo apsirengęs – tai tikrai ne, nes tai bendra vieta, vieša publika, bendrame plane. Bet jeigu objektyvas yra konkrečiai nukreiptas būtent į tą konkretų asmenį ir tai jo kažkokia vizualizacija kažkokioje konkrečioje situacijoje – tai paaiškinus jam turi būti suteikiama teisė tą duomenį pašalinti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar buvo daug atvejų Lietuvoje, kai buvo bylinėjamasi dėl atvaizdo parodymo? Kokie tai buvo atvejai?
– Buvo poilsiaujančių paplūdimyje Brazauskų atvejis, bet buvę ir tokių atvejų, kai viešo renginio metu prie Baltojo tilto vyko renginys – mergina pučia pienės pūką, fotografas nufotografuoja, nuostabi vasariška, lengva nuotrauka – ir po keleto dienų, savaičių mergina pamato savo atvaizdą ant autobuso. Tai yra jau raudona linija – kuomet skelbti socialiniuose tinkluose ar kažkur yra vienas dalykas, bet naudoti atvaizdą komerciniams tikslams – tai jau griežta raudona linija. Ir tai jau nebe duomenų apsauga, bet teisė į atvaizdą. Tai civilinė teisė – ir už tai turi būti atlyginama. Tai yra reklama, komercija.
Galbūt tai įdomesni atvejai, gal buvę ir kitų – tikrai kiek Europoje ar pačioje Amerikoje buvę. Tarkime, policininkas vykdydamas savo pareigas yra nufilmuojamas, užfiksuojamas, kaip jis tai atlieka – ir reikšminga teismų praktika tame suformuota, kiek vykdydamas savo pareigas gali būti fiksuojamas bet kokių žmonių.
Naujausi komentarai