Pereiti į pagrindinį turinį

R. Petrauskas: istorija ir dabartis lietuvius su lenkais daugiau artina, o ne skiria

Rimvydas Petrauskas
Rimvydas Petrauskas / A. Ufarto/Fotobanko nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai kartais būdavo sudėtingi, pavyzdžiui, tarpukariu, tačiau teiginys, kad Lenkiją kai kuriais atvejais galima vadinti Lietuvos valstybingumo priešu, visiškai neteisingas, sako Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Petrauskas. „Istoriją reikia rašyti laikantis objektyvumo principo. Reikia kalbėti apie konfliktus, bet kartu ir aiškiai suvokti, kad bendra istorija ir dabartis vis tiek mus daugiau artina, o ne skiria“, – pabrėžia Istorijos fakulteto dekanas.

Britų istoriko Richardo Butterwicko-Pawlikowskio nuomone, Lietuvos ir Lenkijos padėtį kartais galima palyginti su Suomijos situacija, tik, kitaip nei lenkai ir lietuviai, suomiai pasirinko tarpinį variantą: „Dabartinėje Suomijoje švedų kalba vartojama šalia suomių, ten yra dvikalbiai ženklai. Švediškai kalbantys suomiai palaiko Suomijos komandą, kai ši žaidžia su švedais. O ar lenkiškai kalbantys lietuviai palaikytų Lietuvos krepšinio rinktinę, kai ši žastų su Lenkija?“

Sovietų valdžios elitas bendros nuomonės neturėjo

Procesų ar įvykių, kurie vienaip ar kitaip galėjo formuoti Pietryčių Lietuvą, galima rasti atsigręžus ir į nelabai tolimą praeitį – 1988 m. pabaigą. Tuomet šalyje stiprėjo ne tik Sąjūdis – Lietuvos lenkams iškilo nacionalinės teritorinės autonomijos idėja, kuri greitai tapo realiais veiksmais. Keliolika apylinkių tarybų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose skelbė lenkų nacionalines teritorijas. Šios apylinkės buvo pripažįstamos trikalbėmis – rusų ir lenkų kalbos tapo lygiavertės valstybinei lietuvių kalbai.

„Čia ir reikia atsakyti į klausimą, kodėl reikalavimai radikalėjo. Ten irgi buvo ne viena struktūra. Mano galva, ten atsirado Lenkų sąjunga, per jos suvažiavimus pradėta kelti tuos reikalavimus. Judėjimas iš tikrųjų pamažu radikalėjo“, – kalba istorijos mokslų daktaras Vladas Sirutavičius.

Judėjimas pradėjo radikalėti, kai jo lyderiai nuo kultūrinės autonomijos siekių žengė toliau ir po 1990 m. pradėjo judėti politinės autonomijos link, – tuo metu, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę. V. Sirutavičiaus sako, kad, kalbant apie šiuos įvykius, tiek tuomet, tiek dabar dažnai vyrauja nuomonė, jog autonomininkų judėjimą kurstė sovietų valdžios organai Maskvoje. Tačiau, anot jo, į judėjimo priežastis ir tikslus reikia žvelgti daug atidžiau.

„Michailas Gorbačiovas, atvažiavęs 1990 m. sausį, mestelėjo frazę, už kurios galima kabintis. Jis pasakė, kad palankiai žiūrėtų į ieškojimus autonomijos srityje, nors iki tol požiūris buvo daug atsargesnis. Žinoma, tada, nenorint labiau eskaluoti situacijos, nes Kaukaze vyko armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktas, buvo įjungtas stabdys, todėl, matyt, jau buvo žiūrima kaip į tam tikrą iššūkį“, – svarsto istorijos mokslų daktaras.

Tačiau, anot jo, po 1990 m. kovo jau galima rasti ne vieną ženklą, kurį patvirtina archyvai, kad konservatyvios jėgos Maskvoje šį klausimą eskalavo. „Taip pat galima rasti dokumentų, liudijančių, kad, kai kuriems autonomijos šalininkams nuvažiavus į Maskvą, Sovietų Sąjungos valdžios elitas neturėjo bendro požiūrio, ar ir kokiomis priemonėmis juos remti, kad jie čia taptų atsvara besikuriančiai Lietuvos valstybei. Taigi, manau, vaizdas prieštaringesnis, negu atrodo“, – pastebi V. Sirutavičius.

1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugus pučui, Lietuvos Aukščiausioji Taryba po diskusijų nusprendė atšaukti Šalčininkų, Vilniaus ir Sniečkaus gyvenvietės (dabartinio Visagino) tarybas.

Pasak V. Sirutavičiaus, šiuo klausimu vertinimai kontroversiški: „Vieni sako, kad tai – laikotarpis, kai buvo paleistos nelojalios savivaldybės. Jose turėjo įvykti rinkimai, bet juos vis nukeldavo, o tai įtampą tik labiau kurstė. Kai kas mano, kad laikotarpis iki rinkimų 1992 m. buvo tas, kai Lietuvos valstybė turėjo beveik visus instrumentus ir galimybes čia daryti pakankamai efektyvią politiką.“
Kita nuomonė, anot istoriko, ta, kad tai buvo represyvus laikotarpis, o jis pats mano, kad tai buvo metas, kai Lietuvoje buvo galima pasiekti geresnių rezultatų. „Kitas laikotarpis – nuo 1992–1993 m. ir 1994 m., kai rinkimus į Seimą triuškinančiai laimėjo LDDP ir prezidentu išrinktas A. M. Brazauskas. Daugiausia balsų jis gavo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Manau, tai irgi uždėjo tam tikrą antspaudą“, – pastebi V. Sirutavičius.

Lietuvos ir Lenkijos padėtį galima lyginti su suomių situacija

Lenkų kilmės britų istorijos profesorius Richardas Butterwickas-Pawlikowskis sako, kad lemtingų istorijos momentų paieškos turėtų persikelti į šiek tiek ankstesnius laikus. Anot jo, svarbu prisiminti XIX a. pab.– XX a. pr., kai carinės Rusijos valdymo laikais iškilo modernių lietuvių, lenkų ir baltarusių tautų nacionaliniai judėjimai.

Dėl antro nepavykusio 1863 m. sukilimo tautiniai lietuvių aktyvistai kaltino lenkus ir nusprendė jėgas skirti tautinei sąmonei ugdyti, o moderniosios tautos atgimimą paremti kalba. Taip pat judėjimo vedliai nusprendė atsiriboti nuo bendros Lenkijos ir Lietuvos istorijos, kuri tuomet tęsėsi jau kelis šimtmečius. Istorikai teigia, kad, pavyzdžiui, Liublino uniją su Lenkija jie vaizdavo kaip ponų tironiją prieš valstiečius, o Lenkijos ir Lietuvos bajoriją – kaip tautos išdavikus.

„Lietuvos ir Lenkijos situaciją XIX a. pab.–XX a. pr. galima palyginti su suomių situacija tuo pačiu laikotarpiu. Ir Suomija, ir Lenkija, ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Suomijos atveju turime švediškai kalbantį elitą, Lietuvos – lenkiškai kalbantį elitą“, – lygina R. Butterwickas-Pawlikowskis.

Jo pastebėjimu, XX a. pradžioje suomiai priklausymą šaliai sugebėjo pabrėžti taip, kad švediškai kalbantis elitas tapo suomiais, o buvusiose LDK žemėse beveik visas lenkiškai kalbėjęs elitas tapo lenkais, tik labai nedidelė dalis tapo lenkiškai kalbančiais lietuviais: „Taip atsitiko dėl lenkų nacionalizmo postūmio. Nors jie galėjo tapti lenkiškai kalbančiais lietuviais dėl praėjusios istorijos, tai nebuvo labai populiaru. Dėl etninio lingvistinio suvokimo jie save identifikavo lenkais. Vienoje šeimoje vienas brolis pasirinko būti lenku, kitas tapo etniniu lietuviu.“

Taigi, pabrėžia R. Butterwickas-Pawlikowskis, tarpinio varianto nebuvo, o suomiai tokį pasirinkimą siūlė. „Dabartinėje Suomijoje švedų kalba vartojama šalia suomių. Ten yra dvikalbiai ženklai. Švediškai kalbantys suomiai palaiko Suomijos komandą, kai ši žaidžia su švedais. Ar lenkiškai kalbantys lietuviai palaikytų Lietuvos krepšinio rinktinę, kai ši žastų su Lenkija?“ – abejoja britų profesorius.

Blogiausia, kai identitetą praranda inteligentija

Anot istorikų, XIX–XX a. sandūroje lietuviškai daugiausia bendravo valstiečiai, o vadinamasis elitas kalbėjo lenkiškai. Tačiau šie žmonės nebūtinai buvo lenkų kilmės. Lenkų kalbos vartojimas tuomet reiškė priklausymą aukštesnei socialinei klasei. Kai kuriose valstiečių šeimose seneliai kalbėjo lietuviškai, tėvai – baltarusiškai, vaikai – lenkiškai. Todėl lietuvių tautinio kelio grindimas kalba sukėlė tiek vidinių, tiek išorinių prieštaravimų.

„Viena didžiausių blogybių – kai elitas praranda savo identitetą. Taigi visas didžiulis ekonominio, politinio elito, inteligentijos sluoksnis staiga pasijuto svetimas. Kažkokie baudžiauninkai, „chalopai“. Vadinasi, santykis tarp viršutinio sluoksnio ir masių yra ir suvereniteto klausimas. Čia jis sprendėsi ypač sudėtingai“, – kalba istorijos mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius.

Amerikiečių istorikas Timotis Snaideris rašo, kad apie 1914 m. tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek baltarusiai senąją LDK sostinę Vilnių norėjo matyti savo atgimstančios tautos politine sostine. Jo duomenimis, daugiau kaip pusė visos Vilniaus gubernijos gyventojų kalbėjo baltarusiškai. Vilniaus mieste lietuviškai kalbantys žmonės sudarė apie 1–2 proc. gyventojų, daugiau buvo vartojančių baltarusių kalbą, o lenkakalbių buvo daugiausia – šiek tiek daugiau nei žydų. Šalia buvo ir kitos mažesnės tautinės ir kalbinės grupės.

„Vadinamasis daugiakultūriškumas – iš esmės didelių miestų natūrali padėtis, todėl Vilnius šiuo aspektu neturėtų ypatingo išskirtinumo. Klausimas kitas – kokiai politinei grupei jis priklauso. Pavyzdžiui, Maskva yra įvairiausių tautelių ir kultūrų katilas, bet visiškai akivaizdu, kad tai – Rusijos sostinė. Daugiakultūriškumas nekeičia politinės galios klausimo, kam tas centras priklauso ir kam turi priklausyti. Tad, jeigu jis yra Lietuvos sostinė (dėl to mes nesiginčijame), tikriausiai jis turi būti lietuvių“, – teigia Č. Laurinavičius.

Svarbiausias – strateginis Jogailos sprendimas

Kaip susiklostė tokia situacija, kad trims skirtingoms tautoms politiškai ir emociškai buvo svarbu LDK sostinę Vilnių paversti savo politiniu centru?

Istorijos mokslų daktaras Darius Vilimas kviečia prisiminti laikus po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, į XVIII a. pabaigą. Carinė Rusija, prisijungdama Lietuvą, gavo ir jos lenkiškai kalbantį elitą, o po 1815 m. Vienos kongreso sprendimo prijungti Varšuvą Rusijos imperijoje atsidūrė didžiausia pasaulyje gyvenusių lenkų dalis. Tu metu Vilniaus universitetas buvo didžiausias imperijoje universitetas.

„Iki pat 1832 m. sukilimo universitetas buvo labai stiprus lenkybės centras, nes faktiškai Krokuva atiteko Austrijai-Vengrijai ir lenkams tokio poveikio XIX a. pabaigoje nebedarė. O čia, šiame krašte, – lenkiškas universitetas, filomatai, filaretai, Adomas Mickevičius“, – kalba D. Vilimas. Taip pat, pastebi jis, paradoksas, kad Muravjovas uždraudė spaudą lietuviškais rašmenimis, kad atskirtų lietuvius nuo lenkų, o lenkų kalbos neuždraudė.

Britų istorikas R. Butterwickas-Pawlikowskis siūlo atsigręžti dar giliau į praeitį, į XIV a. pabaigą: „Per kelis amžius buvo daugybė svarbių įvykių, tačiau vienas svarbiausių istorinių sprendimų įvyko 1385 m., kai kunigaikštis Jogaila ieškojo strateginio sprendimo ir galiausiai vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą. Paskui buvo Jogailos ir Vytauto susitarimai, kurie Lenkijos ir Lietuvos sąjungą sutvirtino, kai Romos katalikybė buvo iškelta kaip pirminė LDK.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, profesorius Rimvydas Petrauskas sutinka, kad Krėvos sutartis ir paskui buvęs Jogailos krikštas davė svarbią pradžią Lietuvos istorijos raidai, glaudžiai susijusiai su Lenkija, tačiau glaudesni santykiai buvo mezgami labai iš lėto. Iki pat XV a. pabaigos suartėjimo, draugysčių, giminysčių tarp lenkų ir lietuvių didikų beveik nebuvo – padėtis pamažu ėmė keistis po XV a. pab.–XVI a. pr.

„Kartu svarbų vaidmenį suvaidino bendra kova prieš Maskvą, prasidėjusi XV a. pabaigoje, kai lenkų daliniai dažnai atvykdavo čia kariauti. Žinoma, tam tikrų konfliktų liko ir iki Liublino, ir po jo – tai neišvengiama, nes lietuviai išsaugojo savo tapatybę ir po Liublino, niekada netapo lenkais, kaip rusėnai tapo lietuviais politinės tautos požiūriu“, – pastebi R. Petrauskas.

Rusėnais galime laikyti dabartinių baltarusių protėviais. LDK ryšiai su rusėnais užsimezgė dar prieš Krėvos sutartį, Lietuvos valdoms plečiantis į Rytus. Anot istorijos mokslų daktaro Dariaus Vilimo, rusėnų kalba ir religija stačiatikybė labiausiai LDK veikė iki Liublino unijos 1569 m., vėliau didelę įtaką pradėjo daryti lenkų kultūra.

„Jei nebūtų buvę Liublino unijos, matyt, visa Lietuvos diduomenė būtų sugudėjusi, surusėjusi, nes krašto metrika, teismų dokumentai iki XVII a. pabaigos buvo rašomi kirilica, – svarsto D. Vilimas. – Tai – vadinamasis graikų ir romėnų principas. Romėnai, užkariavę Graikiją, iš jos daug ką perėmė, lygiai taip pat lietuviai kai ką perėmė užkariavę slavų žemes. Prijungė žemę, tu moki duoklę, eini į karą – tai tie Smolensko pulkai Žalgirio mūšyje. Ką Liublinas duoda? Jis duoda polinkį polonizacijai. Didikai lenkiškai kalba jau XVI a.“

Stereotipai išliko net dabartiniuose istorijos vadovėliuose

Istorikai sutaria, kad, kai 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė Lenkija, okupuotame krašte vyko gyventojų polonizacija. Kai kurių surašymų duomenimis, 1930 m. čia gyveno ketvirtadalis lietuvių, po septynerių metų – dešimtadalis, o lenkų per tą patį laikotarpį daugiau nei padvigubėjo. Dažnai kalbama apie tai, kad lietuvių tautinė mažuma buvo diskriminuojama.

Per visą tarpukarį tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojo įtampa, ir tik 1938 m. buvo užmegzti diplomatiniai ryšiai, Varšuvai to reikalaujat ultimatumu. Šis laikotarpis galėjo duoti pradžią ne tik ilgalaikiams nesutarimams, bet ir stereotipams, kurie užsiliko ilgiau nei okupacija.
11–12 klasių mokiniams skirtame vadovėlio, apimančio XII–XVII a., pirmame puslapyje rašoma: „Lietuvos atsivertimas į katalikybę sukūrė naują Lietuvos valstybingumo priešą – Lenkiją.“ Pasak profesoriaus R. Petrausko, ši citata nesėkmingiausia ir Lenkijos vadinti valstybingumo priešu tikrai negalima.

„Unija su Lenkija padėjo saugoti Lietuvos valstybingumą, atsilaikyti prieš Maskvą. Istorikai puikiai įrodė, kad Lietuva net po Liublino unijos išsaugojo savo valstybingumą iki pat XVIII a. pabaigos, – pabrėžia R. Petrauskas. – Istoriją reikia rašyti laikantis objektyvumo principo. Reikia kalbėti apie konfliktus, bet kartu ir aiškiai suvokti, kad bendra istorija ir dabartis vis tiek mus daugiau artina, o ne skiria.“
Profesorius sutinka, kad yra sudėtingų istorijos laikotarpių, pavyzdžiui, tarpukaris. Tačiau dabar situacija yra pasikeitusi, valstybės pripažinusios viena kitos sienas, be to, jos kartu yra dviejų svarbiausių ir saugumą bei valstybingumą garantuojančių darinių – Europos Sąjungos ir NATO – narės.

Tautybių teorijos nėra būtinos

1939 m. nacistinė Vokietija ir Tarybų Sąjunga rugsėjį sunaikina ir užima Lenkiją. Raudonoji armija užima ir Vilniaus kraštą. Jis tik per plauką nebuvo paskirtas Socialistinei Baltarusijos Respublikai, tačiau vis dėlto Stalinas nusprendė Vilnių perduoti Lietuvai mainais už pirmuosius okupacijos veiksmus šalyje.

1941 m. sovietus keičia nacių režimas. Išžudyta žydų bendruomenė, kuri sudarė trečdalį miesto gyventojų.

1944 m. į Vilnių sugrįžta Raudonoji armija, jį užėmusi su lenkų Armijos Krajovos pagalba. Sovietai šią kariuomenę nuginkluoja.

1944–1957 m. daugelis Vilniaus krašto lenkų (daugiausia – miesto gyventojų) buvo priversti išsikelti į Lenkiją. Vos per kelerius metus Antrasis pasaulinis karas neatpažįstamai pakeitė ne tik Vilnių, Pietryčių Lietuvą, bet ir visą šalį, visą Europą ir paliko ilgai negyjančius randus.

„Be jokios abejonės, Vilnius patyrė klaikią tragediją, nes per holokaustą Vilniuje išnyko žydų diaspora. Taip pat išnyko didelė dalis čia buvusios nelenkiškos kultūros. Taip, tai karo, tam tikrų socialinių ir politinių procesų tragedija, bet dabar atsirado kitas – lietuviškas Vilnius su savo privalumais. Jame gyvena tie patys lenkai (tik daug mažiau), žydai, baltarusiai ir kiti, daug kas jau kalba angliškai“, – pastebi istorijos mokslų daktaras Č. Laurinavičius.

Pasak D. Vilimo, per lenkų repatriaciją 1945–1947 m. ir 1955 m. išvažiavo gera pusė Vilniaus krašto lenkų. „Tačiau į tą pusę iš Baltarusijos privažiavo labai daug katalikų, kurie, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms ir Lietuvai pramiegojus 20 metų, dabar tapo lenkais. Visi žino, kad vadinamieji „tuteišai“ kilę iš Baltarusijos, bet, kadangi jie yra katalikai, dabar jaunimas, baigęs lenkiškas mokyklas, jau kalba literatūrine lenkų kalba“, – pažymi istorikas.

„Manau, kad labai pavojinga spėlioti, kas šie žmonės buvo praeityje, užuot leidus jiems būti tais, kas jie jaučiasi esą. Netikiu, kad tautybių teorijos yra būtinos, – pabrėžia R. Butterwickas-Pawlikowskis. – Tarkim, kad galima įrodyti, jog asmens proproprosenelis kalbėjo baltarusiškai arba lietuviškai. Bet nemanau, kad tai jį paverčia baltarusiu ar lietuviu, o ne, pavyzdžiui, lenku, kuriuo jis save dabar laiko. Tai labai subjektyvu. Nepalaikau idėjos, kai atsakymo ieškoma giliai praeityje ir su ta pačia tiesa persikeliama tiesiai į dabartį.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų