Fortepijono ir smuiko specialybės muzikų profesionalų ruošimo įstaigose tebėra populiarios, tuo metu kontrabosas, arfa, tūba, valtorna į populiariųjų sąrašus nepatenka. „Paradoksalu tai, kad instrumentai, kurie mažiau paklausūs tarp stojančiųjų, yra labai perspektyvūs sėkmingai baigus studijas, garantuojantys darbo vietas ne tik Lietuvoje“, – pastebi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas.

Tarp mergaičių populiarūs tampa pučiamieji

Menų mokyklose ir gimnazijose, orientuotose į profesionalių muzikos atlikėjų ruošimą, dažniausiai pasirenkamų instrumentų sąrašas per pastarąjį dešimtmetį beveik nekito.

Kaip teigia LRT.lt pašnekovai, stojantieji į menų gimnazijas moksleiviai dažniausiai renkasi fortepijono, smuiko, fleitos specialybes. Minėtų specialybių paklausumas pastaraisiais dešimtmečiais išlieka stabilus, o tokie instrumentai kaip arfa, valtorna ar tūba nepatenka į populiariausiųjų sąrašą.

„Instrumentų pasirinkimo tendencija išlieka panaši – fortepijono ir smuiko specialybės yra populiariausios, nežymiai svyruoja tik stojančiųjų skaičius: vienais metais jų būna kiek daugiau, kitais metais – šiek tiek mažiau. Tačiau visada trūksta norinčiųjų mokytis pučiamųjų specialybę“, – LRT.lt portalui sako M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas.

Tuo metu norintieji atlikimo meno mokytis neformalaus ugdymo įstaigose, anot Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorės Laimutės Užkuraitienės, rinkdamiesi instrumentą vis dažniau atsižvelgia į laiko, įdedamo darbo ir gaunamo rezultato santykį.

Populiariausiomis įvardydama gitaros ir vokalo mokymo programas, L. Užkuraitienė nurodo šių specialybių greitesnio rezultato privalumą. „Norint pasiekti rezultatą, fortepijono ar smuiko specialybių moksleiviams reikia ilgesnio darbo. Tuo metu gitaros ar vokalo specialybę pasirinkę moksleiviai gali koncertuoti jau pirmų metų pabaigoje“ – tikina mokyklos direktorė.

Pašnekovė pabrėžia, kad viena priežasčių, išstumiančių fortepijono ir smuiko specialybes iš populiariausiųjų viršūnės pasirenkant būsimą instrumentą, yra kaina. „Galbūt fortepijono specialybė mūsų muzikos mokykloje nėra pati populiariausia tarp stojančiųjų dar ir dėl to, kad nėra taip paprasta įsigyti pianiną. Ne kiekvieno moksleivio tėvai turi tokias galimybes“, – pastebi ji.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus Zbignevo Ibelhaupto teigimu, instrumentų paklausumas kinta priklausomai nuo tuo metu eteryje ir koncertų salėse skambančios muzikos. „Pavyzdžiui, prieš maždaug dvidešimt metų norinčiųjų groti saksofonu buvo sumažėję, o dabar mokytojai vėl turi daug darbo“, – teigia jis.

Tai, kad moksleiviai instrumentus renkasi atsižvelgdami į koncertų salėse ar televizijos ekrane matomus ir girdimus instrumentus, pastebi ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos direktorė Doloreza Pilikauskienė.

„Klasikinių instrumentų – fortepijono, smuiko – specialybės jau nėra tokios populiarios, kokios buvo prieš dešimtmetį. Konservatorijos ruošia 9–12 klasių moksleivius, todėl situacija skiriasi nuo menų mokyklų, kuriose specialybės pradedama mokytis nuo 1 klasės. Tačiau daugėja norinčiųjų groti akordeonu, tarp mergaičių populiarūs tampa pučiamieji instrumentai“, – sako pašnekovė.

„Paradoksalu tai, kad tie instrumentai, kurie mažiau paklausūs tarp stojančiųjų į muzikos mokyklas pirmokų, yra labai perspektyvūs sėkmingai baigus studijas, garantuojantys darbo vietas ne tik Lietuvoje“, – tikina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius Z. Ibelhauptas.

Anot Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus Raimundo Simanavičiaus, renkantis instrumentą, kuriuo norima mokytis groti, yra svarbios muzikos rengimo įstaigų galimybės.

„Pučiamaisiais instrumentais privalu pradėti mokyti groti anksčiau dėl vaikų fiziologinės brandos. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų vaikai tradiciškai pradėdavo mokytis pučiamųjų ir akordeono specialybės būdami 11–12 metų, o dabar galimybės pasikeitė – atsirado mažesnių instrumentų, todėl mokymąsi įmanoma pradėti ankstyvesniame amžiuje“, – aiškina pašnekovas.

Pastebi profesionalių atlikėjų stygių

LMTA rektoriaus Z. Ibelhaupto teigimu, siekiant išsiaiškinti kasmet paruošiamų specialistų ir darbo rinkos poreikio santykį, reikia atskirti poreikį nuo paklausos.

„Daug absolventų išleidžiančios muzikos mokyklos patenkina vaikų neformalaus ugdymo poreikį, vaikai įgauna papildomų kompetencijų ir įgūdžių muzikos srityje. Kita vertus, muzikos mokyklos deda dideles pastangas, kad pritrauktų mokinius mokytis groti visais instrumentais, nes tik nedidelė dalis iš jų vėliau pasirenka muziko profesionalo kelią. Svarbu, kad būtų tam tikra dalis besimokančiųjų, kurie yra potencialūs tapti profesionalais“, – tikina Z. Ibelhauptas.

Rektorius taip pat pabrėžia, kad prieš priimant studentus į LMTA, yra žinomas atlikėjų poreikis, ir  pagal tai formuojamas vietų skaičius stojantiesiems. „Mūsų studentai turi paklausą Lietuvos ir  užsienio meno kolektyvuose, dalis jų pradeda dirbti pagal specialybę dar studijų metu“, –komentuoja pašnekovas.

Tuo metu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius LRT.lt portalui teigia, kad profesionalių atlikėjų paruošimo ir jų poreikio klausimas yra labai reliatyvus.

„Į simfoninį orkestrą vyksta konkursas. Tačiau kalbant apie paruošiamų specialistų kiekį, sakyčiau, kad kiekybė kartais pereina į kokybę. Jei iš paruoštų dešimties atlikėjų vienas būna itin aukštos kvalifikacijos, tai jau labai gerai. Žinoma, kiti muzikai, kurie nepapuola į simfoninį orkestrą, galbūt groja kitur arba renkasi pedagoginį darbą“, – svarsto G. Rinkevičius.

Maestro Lietuvoje teigia esant visų specialybių aukščiausios kvalifikacijos profesionalių atlikėjų stygių: „Labai daug pačių geriausių specialistų išvyksta į Vakarų šalis, ten groja orkestruose, dirba pedagoginį darbą. Labiausiai trūksta kontraboso, obojaus, trimito, valtornos atlikėjų.“

Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktorius R. Simanavičius sako stebįs Lietuvos orkestrų atlikėjų pasikeitimus, kartų kaitą ir įžvelgiąs paralelę su jaunimo krepšinio rinktinėmis.

„Esant gerų žaidėjų Aukso amžiui, 18-mečiai, 19-mečiai, nuolat dalyvaujantys čempionatuose, vėliau sudaro suaugusiųjų rinktinės branduolį. O juk būna metų, kai gerų žaidėjų nebūna. Panašiai ir muzikoje – viskas vyksta srautais. Stygininkų orkestre yra daug, galbūt dėl to jų kaita nėra tokia ryški. Pučiamieji – vienetiniai orkestro instrumentai, jų trūkumas iškart jaučiamas, poreikis yra kur kas ryškesnis“, – kalba pašnekovas.

Provincijose trūksta ir pedagogų, ir atlikėjų

„Dalis studentų pradeda dirbti pagal specialybę dar studijuodami. Sėkmingai baigę studijas ir sukaupę įvairių, ne tik tiesiogiai su profesija susijusių kompetencijų, jie randa savo vietą meno pasaulyje. Didžiuojamės tuo, kad Darbo biržos sąrašuose mūsų absolventų skaičius yra mažas“, – apie tolimesnį atlikėjų karjeros kelią kalba LMTA rektorius.

LVSO meno vadovas G. Rinkevičius teigia, kad instrumentalistai stengiasi dirbti pagal specialybę. „Gal po kurio laiko, kai atlikėjas pajunta, kad jo energija ir visas paruošimas, kuris yra be galo brangus ir ilgas [muzikantas mokosi apie septyniolika metų – red. past.] neatitinka lūkesčių, gaunamo atlyginimo, kūrybinės ir materialios satisfakcijos, tada jis ryžtasi keisti profesiją“, – svarsto LRT.lt pašnekovas.

Pasak Z. Ibelhaupto, egzistuoja ir absolventų nenoro išvykti dirbti į provinciją problema, kur jauni specialistai yra labai laukiami. „Čia turėtų aktyviau prisidėti valstybė bei parengti efektyvų jaunimo integracijos regionuose skatinimo priemonių planą“, – tikina Z. Ibelhauptas.

Rektoriaus žodžiams pritaria ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius R. Kondrotas. „Norinčių mokytis muzikos vaikų skaičius rajonuose jei ir kinta, tai gana lėtai, tačiau jau dabar labai trūksta mokytojų, pianistų koncertmeisterių. Daug kas susiję su tokių muzikos mokyklų finansavimo stoka“, – teigia direktorius.

J. Tallat-Kelpšos konservatorijos direktorė D. Pilikauskienė stebisi, kodėl rajonų problema nėra sprendžiama: „Anksčiau konservatorijos turėjo aukštesniosios mokyklos laipsnį, teikdavo absolventams diplomus – taip būdavo užpildoma rajonų terpė. Dabar rajonuose jaučiamas ir profesionalių pučiamųjų orkestruose grojančių atlikėjų, ir mokytojų trūkumas. Niekas nenori išvykti iš sostinės.“

D. Pilikauskienė priduria, kad rajonuose yra muzikos mokyklų, kuriose fortepijono atlikimo meną dėsto kitos specialybės pedagogai.