Save žalojantį elgesį skatina gyventojų visuomeninių ryšių suirimas ir beviltiškumo jausmas. Lietuviai įsitikinę, kad valdžiai nerūpi eilinio žmogaus problemos ir kad jie patys negali turėti jokios įtakos visuomenės gyvenimui.

Taip, pasiremdamas atlikta reprezentatyvia Lietuvos gyventojų apklausa, teigia „Žmogaus studijų centras“.

Pasak įstaigos vadovo dr. Gintaro Chomentausko, įvairios save žalojančio elgesio formos – nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas, rizikingas elgesys, ketinimas nusižudyti – susijusios tarpusavyje ir yra iššauktos panašių priežasčių.

„Atrodytų, kad save žalojantis elgesys gimsta mažėjant pasitenkinimu gyvenimu ir pasireiškia sekoje nuo rizikingo elgesio, nesaikingo alkoholio vartojimo, rūkymo iki savižudybės“, – mano G.Chomentauskas.

Kaip „Žmogaus studijų centras“ skelbė anksčiau, 2007 m. Lietuvoje net 120,63 mirčių 100 tūkst. gyventojų buvo susijusios su save žalojančiu elgesiu. Be to, mirtys nuo priežasčių, susijusių su save žalojančiu elgesiu, skirtingose šalies savivaldybėse svyravo nuo 30 iki 261 (100 tūkst. gyventojų).

G.Chomentausko teigimu, iki šiol analizuojant didelio save žalojančio elgesio paplitimo Lietuvoje priežastis, daugiausiai dėmesio skirta psichologinių ir medicininių tokio elgesio priežasčių analizei. Tačiau tai, kad savižudybės, piktnaudžiavimas alkoholiu ir žūtys keliuose lietuvius akivaizdžiai išskiria iš kitų Europos šalių, rodo, jog veikia bendri, nacionalinio mąsto veiksniai, verčiantys žmones gyventi taip, tarsi ši diena būtų paskutinė, o ateitis – neteikianti jokių vilčių.

 tyrimo rezultatais galima teigti, kad svarbiausios save žalojančio elgesio priežastys susijusios su visuomeninių ryšių susilpnėjimo reiškiniu. Pasak G.Chomentauko, pastarąją apibūdina penki požymiai: asmens įsitikinimas, kad bendruomenės lyderiai yra abejingi žmonių reikmėms; suvokimas, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama; požiūris, kad asmens gyvenimas blogėja; gyvenimo beprasmiškumo jausmas, kylantis dėl įsisavintų socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo; suvokimas, kad esami tarpasmeniniai santykiai nebeteikia paramos ir nėra produktyvūs.

Aiškiausiai socialinę dezintegraciją parodo faktas, kad teiginiui – „yra mažai prasmės kreiptis į pareigūnus, nes iš tikrųjų jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos“ – pritarė net 63,9 respondentų.

Kitas akivaizdus veiksnys – beviltiškumo jausmas, kurį stiprina socialinis bejėgiškumas. Teiginiui – „„aučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ – nepritaria 80,7 proc. gyventojų.

„Tai reiškia, kad net keturi penktadaliai Lietuvos piliečių jaučia plaukiantys laivu, kurio jie nevaldo ir kurio plaukimo krypties negali pasirinkti. Suirę bendro socialinio gyvenimo pamatai, pesimistinis požiūris į ateitį ir į savo valstybę, bejėgiškumas, mano manymu, ne tik skatina žmones gyventi nesveikai, bet ir kelia grėsmę Lietuvos išlikimui“, – įsitikinęs G.Chomentauskas.

Tyrimas atliktas Ūkio ministerijos užsakymu. Apklausą 2008 m. rugsėjo mėnesį atliko „TNS Gallup“.