Neseniai pasirodė kalbotyrininkės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės centro tyrėjos prof. Jūratės Ruzaitės monografija „Neapykantos kalba“.

Knygoje nagrinėjami neapykantos kalbos ypatumai, analizuojamos atsakomosios kalbos, aprašomi Lietuvos ir užsienio neapykantos kalbos pavyzdžiai. Nors autorė rašo, kad monografijoje nerasime „sidabrinės kulkos nuo neapykantos kalbos ir visų atsakymų į visus klausimus. Bet atrodė verta ir svarbu ieškoti“.

Kaip atpažinti ir kaip pasipriešinti neapykantos užuomazgoms – pokalbis su prof. J. Ruzaite.

– Neapykantos kalba – seniai egzistuojantis reiškinys. Pakalbėkime apie viešą kalbėjimą televizijose, nes susibarę kieme kaimynai yra viena, tačiau toną, gal net pavyzdį kalbėjimui duoda viešos žinomų asmenų, politikų diskusijos ekranuose. Atrodo, kad neapykantos kalbos mastas auga.

– Nustatyti, kiek jos yra, kokie mastai ir kaip ji plinta, gana sudėtinga. Pirmiausia vien jau apibrėžimas, ką vadiname neapykantos kalba, yra sudėtingas ir ką mes matuojame, kai matuojame tą paplitimą. Neapykantos kalbą dažnai suvokiame kaip baustiną dalyką, išeinantį už įstatymo ribų. Žmonės dažnai galvoja: nejaugi negalima to pasakyti, juk čia mano nuomonė. Ne viskas ir yra baustina. Neapykantos kalba turi skirtingų formų. Jos yra saugotinos ir nebaustinos arba baustinos. Nesakyčiau, kad baustinų formų viešojoje erdvėje daugėja. Pastaruoju metu žiniasklaidos portalai pradėjo reguliuoti komentarus, ne visada jie būna atverti, jei temos kontroversiškos, komentuoti gali tik registruoti vartotojai, kai kurie portalai iš viso atsisakė komentavimo funkcijos. Neapykantos kalbos formos įgauna naujų raiškos formų – jos labiau užmaskuotos, sunkiau pasiekiamos ir dažnesnės socialinėse medijose, kur mažiau reguliavimo.

Televizijoje yra daugiau konflikto, priešiškumo. Kalba gali būti paremta neapykantos jausmu ar diskriminavimu, tačiau nebūtinai tai bus klasifikuojama kaip neapykantos kalba. Tai galėtų būti tam tikri diskriminaciniai ekskursai, priešiškumas, jo kurstymas, nebūtinai peraugantis į neapykantos kalbą. Tačiau taip, priešiškumo kurstymo ir poliarizavimo kartų daugėja, todėl gal ir susidaro įspūdis, kad mastai didėja.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikia kasmetes ataskaitas, kurios rodo, kad registruojama daugiau neapykantos kalbos atvejų ir daugiausia – iš viešosios erdvės, bet tai nebūtinai rodo, kad daugėja neapykantos kalbos. Be to, daugėja pilietinio, socialinio aktyvumo, žmonės dažniau praneša, labiau pasitiki valstybinėmis institucijomis, tad ir registruojama daugiau.

Žvilgsnis: anot prof. J. Ruzaitės, visuomenėje turėtų būti skatinamas nepakantumas įžeidžiai raiškai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Seimas – kaip tribūna, iš kur mus pasiekia daug informacijos. Ten turbūt irgi daugiau konflikto, susipriešinimo, bet ne neapykantos kalbos?

– Dažnai taip. Konfliktas, susipriešinimas. Kartais čia gali būti neapykantos kalbos apraiškų, bet nebūtinai. Neapykantos kalba tapo labai kontroversiška tema, nes dažnai žmonės arba labai plačiai, arba netiksliai taiko tą terminą. Reguliuojama neapykantos kalba patenka į gana aiškų aukščiausią piramidės tašką, kuriame yra daug agresijos turinti kalba, daug diskriminacinių naratyvų, grubesnio priešiškumo. Skalė – labai nevienalytė.

Tačiau politikams tenka ypatingas vaidmuo, nes jie gali labai efektyviai valdyti raišką – labiau stiprinti ir intensyvinti jos sklaidą ir kalbėjimą, bet gali ir slopinti. Jie aktyviai veikia ir socialinėse medijose. Paprastai politiko žodis iš tribūnos yra žymiai stipresnis nei paprasto komentatoriaus.

Knygoje „Neapykantos kalba“ pateikiu vadinamuosius Rabato kriterijus, pagal kuriuos yra nustatomas slenkstis, kada neapykantos kalba yra baustina ir kada ne. Vienas iš kriterijų yra kalbėtojo statusas. Visada pabrėžiama, kad politikai turi daugiau įtakos, daugiau svarbos, jų nuomonė lengviau plinta, žiniasklaida apie tai rašo, jie iš karto sulaukia tribūnos.

– Turbūt tiksliausias pavyzdys būtų Remigijus Žemaitaitis, kurio bylą nagrinėjote monografijoje. Ką nagrinėdama pamatėte kitaip nei teismas?

– Matymas labai neišsiskyrė. Mano išvada buvo, kad ten yra antisemitizmo apraiškų ir skleidžiamas antisemitinis požiūris į visą grupę. Tuose pasisakymuose svarbu tai, kaip jie konstruojami. Kaip ir propagandos, dezinformacijos tekstuose, dažnai yra pramaišiui vartojama faktinė informacija, objektyvi kritika ir paskui sumaišoma su kažkuo daugiau – dezinformacija, netikrais faktais, kas nors sutirštinama ir daromos išvados.

Tuose pasisakymuose man buvo svarbu, jog, nepaisant, kad kartais R. Žemaitaičio įrašus buvo galima traktuoti kaip asmeninę nuomonę ar kritiką Izraelio Valstybės ir vadovo atžvilgiu, išvada, kuri daroma perskaičius visą tekstą ir vertinant jį kaip visumą, vis dėlto yra tokia, kad žydai yra kalti kaip tauta už tam tikrus valstybės vadovų veiksmus. Išeinama už kritikos ribų, kaltinama visa grupė dėl įvairių praeities istorinių įvykių Lietuvoje. Bendra žinutė niekaip nepateisinama, nors tekste yra žinučių, kurios galėtų būti toleruotinos ir joms galėtų būti suteikta tribūna, jos galėtų egzistuoti, mes galėtume svarstyti ir diskutuoti.

Vertinant jo pasisakymus šiek tiek išsiskyrė ir ekspertų nuomonės. Man džiugu, kad Konstitucinis Teismas į jo pasisakymus pasižiūrėjo kaip į visumą. Vertinant neapykantos kalbą negalima žiūrėti tik į atskirus sakinius – turi būti vertinama visa bendra žinutė.

– Kokiuose lietuviškuose kontekstuose neapykantos kalba dažniausiai pastebima?

– Vienas iš kriterijų, kuriuos taikome ieškodami neapykantos kalbos tyrimams ir renkame duomenis, yra tikslinės grupės – taikiniai.

– Tai turbūt iki šiol yra LGBT?

– Taip, remiantis statistika, dažniausiai tikslinės grupės yra grupės pagal seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę, taip pat pagal etninę, religinę tapatybę. Kitos yra gerokai smulkesnės. Kai reikia rasti duomenų apie kitas grupes, būna net problema.

Yra išskiriami keli etapai prieš tam tikrą grupę nukreipto diskriminavimo. Pirmiausia, grupė yra visiškai nematoma, ignoruojama, legitimuojama, ji yra už teisėtumo ribos ir apie ją iš viso nekalbama. Čia – pirmoji nuožmioji stadija. Gali būti, kad tam tikros grupės yra būtent šioje stadijoje. Kita stadija, kai grupė pamatoma, identifikuojama ir atsiranda didelis priešiškumas, kuris perauga į dideles batalijas viešojoje erdvėje ir didelį susipriešinimą, visuomenėje vyksta didelė poliarizacija. Kuo  aršesnė batalijų fazė – tuo arčiau prie susitaikymo su ta grupe. Ta grupė nebus iki galo priimta, bet tai stadija, kurioje įvyksta lūžis ir grupė bent jau iš dalies legitimuojama.

Turėčiau vilties, kad batalijos dėl seksualinės orientacijos grupės artėja prie lūžio.

Intro: nors autorė rašo, kad monografijoje nerasime „sidabrinės kulkos nuo neapykantos kalbos ir visų atsakymų į visus klausimus. Bet atrodė verta ir svarbu ieškoti“. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Mūsų valstybėje yra du straipsniai, kurie apima neapykantos kalbos kontekstą – BK 170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir Civilinis kodeksas, Asmens garbės ir orumo gynimas. Štai pavyzdys: viena žurnalistė buvo išvadinta šliundra, kita – debile. Policija net nepradėjo tyrimo ir nurodė, kad tokie apibūdinimai tebuvo nuomonė. Taip, neapykantos kalbos baudžiamosios stadijos tokie apibūdinimai nepasiekia, tačiau policijos ir prokuratūros pozicija suteikia užtikrintumo negražius žodžius išsakančiam asmeniui. Ar tai normalu?

– Šios situacijos jautrios ir dviprasmiškos dėl skirtingų priežasčių. Ką šioje situacijoje matyčiau? Ar žurnalistės patenka į ginamą grupę pagal 170 straipsnį? Dabar jau yra generalinio prokuroro rekomendacijos, kuriose atskirai apibrėžiama ir neapykantos kalba. Pagal 170 straipsnį apibrėžiamas neapykantos kurstymas, kuris yra tik viena iš formų, kuria gali reikštis neapykantos kalba. Dabar praplėstas ir grupių sąrašas, kurios yra ginamos pagal įstatymą, tačiau ten profesinės grupės nepakliūva. Tiesa, buvo atvejis dėl Algio Greitai satyros, nukreiptos prieš mokytojus, ten buvo profesinė grupė.

– Prieštaraučiau. Kai vienas vyrukas policininkus pavadino agurkais, jis buvo nubaustas.

– Pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį?

– Ne, ne. Dėl to atvejo buvo pradėta administracinė teisena.

– Tai va, tokiais atvejais taikoma administracinė teisė, bet tokie atvejai nepriskiriami prie neapykantos kalbos. Tačiau tų žurnalisčių atveju dviprasmiška yra tai, kad galbūt jos galėjo būti užsipultos kaip žurnalistės dėl to, kad jos – moterys ir yra diskriminuojamos dėl lyties.

Tačiau teisme labai sunku įrodyti, ypač jei tas komentaras tiesmukai neįvardija, pagal kokią tapatybę užsipuolama. Tada neįmanoma įrodyti, kad žurnalistės užsipultos dėl to, kad jos moterys, o ne kaip nors kitaip.

Kitas aspektas – kiek agresyvus turinys ir kiek žalos gali sukelti. Skalė didžiulė ir nors aiškinama, kad turėtume vertinti iš aukos perspektyvos, bet ne visada išeina vertinti vien iš tokios perspektyvos. Tarkime, žurnalisčių apibūdinimai būtų priskiriami pravardžiavimui, bet jie yra įžeidūs ir pagal kalbinę analizę čia būtų aiški nemandagumo raiška, pakliūtų į įžeidimų kategoriją. Be to, ne visada pakanka, kad būtų baustina neapykantos kalba. Sakoma, kad tik pačios grubiausios neapykantos kalbos turėtų pakliūti į baustiną neapykantos viršūnę.

Yra nemažai tyrimų, kurie rodo: jei atsakai į purvą, tai tik dar labiau pili žibalo į ugnį ir diskusija neveda prie jokio pokyčio.

Tokia raiška nepriimtina socialiai. Ar ji peržengė ribą, reikėtų vertinti kontekstą, o ar būtų baustina – vertina teismai.

Tarptautiniuose dokumentuose aiškinama, kad tai neturėtų būti normalizuojama ir niekaip į tai nereaguojama. Turi būti reaguojama. Tokiais atvejais visuomenėje turėtų būti skatinamas nepakantumas įžeidžiai raiškai.

Tačiau sutarimo nėra. Vieni žiūri labai liberaliai, sako, kad turi būti užtikrintas nuomonių pliuralizmas. Amerikoje už neapykantos kalbą nebaudžiama. Kiti pasisako už žymiai griežtesnes priemones ir labai intensyvų ir griežtą reguliavimą. Trečia dalis siūlo susitikti pusiaukelėje ir ieškoti atsako formų, kurios nekeltų dar didesnio susipriešinimo.

– Ką daryti?

– Kokių nors specialių receptų nėra. Skirtingai pasisako ir skirtingos organizacijos, ir skirtingi tyrėjai prieina prie skirtingų išvadų savo tyrimuose. Vienas toks modelis, kuris ateina į galvą, atrodo, švedų patirties, kai socialinėse medijose susikūrė grupės, remiančios vienos kitas. Inicijavo viena aktyvi socialinių medijų vartotoja, kuri susidūrė su priešiška kalba, neigiamais komentarais, neigiamu turiniu. Ji tiesiog išplatino kvietimą jungtis į grupę ir dalyvauti tam tikrose diskusijose, kuriose puolamos tam tikros grupės. Žmonės jungėsi į profilius, kuriuose buvo puolami migrantai. Jie nesiginčijo su puolančiais. Yra nemažai tyrimų, kurie rodo: jei atsakai į purvą, tik dar labiau pili žibalo į ugnį ir diskusija neveda prie jokio pokyčio.

– Kaip jie elgėsi?

– Jie išsakydavo savo poziciją, kuria tie kontrkalbėtojai vieni kitus remdavo, kad susidarytų kritinė masė, atsverianti puolančius. Tai pasirodė visai efektyvi praktika. Tie kontrkalbėtojai tarsi neskatino priešpriešos, nedirgino ir neprovokavo puolančių, bet išsakė kitą poziciją. Dažnai yra kritikuojama: jei mes niekaip nereaguojame, tai tampame pasyvūs agresijos stebėtojai. Tarkime, kad ir žodinio, bet vis tiek smurto. Tai kuria nebaudžiamumo įspūdį, kad tai yra norma ir galima pulti – bet kaip išvadinti moterį, žurnalistę, bet ką.

Atsiranda įvairių modelių, kur žmonės sugalvoja ir veikia, bet vieno aiškaus recepto nėra. Tai turėtų vykti per skirtingus lygmenis. Pirmiausia, manau, viskas turėtų remtis švietimu ir prasidėti mokyklose, turėtų būti aiškinama, koks turėtų būti etiketas viešojoje erdvėje, kaip atpažinti aštriausias priešiškumo formas, kur galima apie tai pranešti ir kad žmonės turėtų įsitraukti iš apačios į viršų. Kai yra kas nors, kas nuleidžiama iš viršaus į apačią, kyla natūralus pasipriešinimas: kodėl čia mane reguliuoja, kodėl užblokavo mano komentarą, kas čia tas feisbukas, kodėl man neleidžia pasisakyti?

Taikinys: remiantis statistika, neapykantos kalbos tikslinės grupės dažniausiai yra grupės pagal seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę, taip pat pagal etninę, religinę tapatybę. / P. Adamovič / BNS nuotr.

– Dėl atpažinimo. Socialinės medijos jau kuria atpažinimo sistemas, tačiau yra ir gudravimo, kad būtų neatpažinti įžeidūs ar neapykantos sklidini dalykai.

– Yra skirtingų metodikų, kaip automatinio atpažinimo įrankius susikuria skirtingi viešosios erdvės veikėjai. Paprastai principas toks, kad yra surenkama daug neapykantos turinio ir kompiuteris apmokomas atpažinti tam tikrus dėsningumus. Kartais išryškėja atitinkamų dėsningumų, kurie žmogus plika akimi nemato. Mašina turi pranašumą, nes gali apdoroti daugybę informacijos, kuri iš pirmo žvilgsnio būna nepastebima. Dažniausiai atsižvelgiama į kontekstą, kokie žodžiai vartojami drauge, kokios formos.

Yra atlikti tyrimai rengiant tokius įrankius: ar reikėtų žiūrėti žodžių sekas, žodžių grandinėles, simbolių grandinėles. Vienas iš geriausių būdų – simbolių grandinėlės. Kaip jūs sakote, kad internautai, komentatoriai dažnai maskuoja turinį, įterpia tam tikrus simbolius, tai paaiškėjo, kad trijų keturių simbolių sekos yra informatyviausios. Jei kas nors įterpta tarp raidžių – aritmetinių simbolių ar kt., tai gali būti kažkas maskuojama ir greičiausiai yra neapykantos turinys. Kalbiniai kriterijai gali būti labai įvairūs. Tačiau tai nereiškia, kad kas nors nepraslysta tam įrankiui pro akis ir kad neatsiranda naujų formų, nes apmokoma pagal tai, kas jau egzistuoja. Nekentėjai yra kūrybingi ir sugalvoja naujų formų, jie žino, kaip tie įrankiai veikia, bendruosius principus, pagal ką nustatoma, kas patenka į tą akiratį, jie stebi, kada jų komentaras blokuojamas ir kada ne. Jie irgi įžvalgūs.

– Nusikaltėliai taip pat skatina policiją tobulėti.

– Taip. Visada atsiranda naujų raiškų. Kai socialinės medijos, žiniasklaida pradėjo daugiau reguliuoti, nekentėjai ėmė dažniau maskuoti. Tai sukuria papildomų problemų. Tačiau tirtos tos raiškos, kuriose neapykanta labai tiesmuka. Netiesmuka neapykantos raiška menkai tyrinėta net anglų kalboje, o lietuvių kalboje, galima sakyti, netyrinėta. Vėl susiduriame su problema – atsiranda pilkoji zona, ar tai būtų vertinama kaip baustina neapykantos kalba, jei ji nėra labai tiesmuka. Pagal minėtus Rabato kriterijus, vienas kriterijų – kiek tiesmuka kalba. Kuo ji tiesmukesnė, tuo labiau artėjama prie ribos, kai tai baustina raiška.

Jei tai netiesmuka, užmaskuota, iškart kyla dilemą – kaip tai traktuoti? Į bylų medžiagą, kurią naudojau savo knygoje empirinei analizei, patenka tik pati tiesmukiausia raiška, netiesmukos raiškos labai mažai. Vėl atsiduriame tame pačiame išeities taške, kaip užčiuopti tuos ypatumus, kuriais galima manipuliuoti ir užslėpti neapykantos kalbą. Iššūkių yra dirbant prie tiesmukos raiškos, atsiranda naujų formų. Mes einame paskui tą, kuris sugalvoja kokią nors nusikalstamą veiką, – visada turime vytis. Tai nepalanki padėtis.