Premjera

„Tautkrūša“: kita komedijos tikrovė

Į praėjusį šeštadienį Klaipėdos dramos teatre įvykusios „Tautkrūšos“ premjerą susirinkusi publika akivaizdžiai jautėsi sutrikusi. Apraizgyta Aido Giniočio režisūrinių pramanų ir reklaminės bufonados, kuri žiūrovams iš paskos įkyriai sekė net į bufetą pertraukos metu, ji nežinojo, kaip geriau derėtų elgtis - juoktis ar, kad neapsijuokus, santūriai patylėti?

Metodiškai peršami kasdienybės atpažinimai „Tautkrūšoje“ perauga į tikrą provokaciją – tai, ko, regis, ir siekė Vernerio Švabo radikaliąją komediją „Tautos sunaikinimas, arba mano kepenys nebeturi prasmės“ nūdienos vartotojiškos visuomenės „perlais“ inkrustuoti sumanęs A.Giniotis.

Tačiau provokacija kur kas subtilesnė, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nuolat transliuojami du tekstai ir specialiai vienas kitu maskuojami du planai tarsi byloja, jog režisierius į spektaklio spąstus bando įvilioti dvi žiūrovų kategorijas: tuos, kurie ištroškę pramogos teatre ieško atsipalaidavimo, ir tuos, kurie nusiteikę apmąstymams, siekia laisvalaikiu nardyti filosofinėse gelmėse.

Teisybę kalbant, toji „Tautkrūšos“ filosofija gana šlykšti. „Bet juk šlykšti ir mūsų kasdienybė!”- girdžiu replikuojantį nihilistą. Kad išties nepasidarytų bloga ir publikai neprireiktų maišelių, režisierius gudriai merkia akį ir siūlo alternatyvą. Gerokai kupiūruotam ir mūsų jautrioms ausims adaptuotam V.Švabo tekstui nuolat ant kulnų mina kita, verbalinė ir vizualinė parodijuotų reklaminių šūkių, TV, prekybos centrų vartotojams skirtų žaidimų tikrovė. Joje mes jaučiamės pakankamai gerai, A.Giniočio siūlomi atpažinimai būtų priimtini ir netgi juokingi, tačiau, kelis kartus nevalingai sukikenę, nuščiūvame tarsi prisiminę sakralinę N.Gogolio „Revizoriaus“ frazę: „Iš ko juokiesi? Iš savęs!“

Juoktis iš savęs, žinoma, ne taip smagu, kaip iš kaimyno. Tačiau akcija vadinamo spektaklio kūrėjai apdairiai pasiūlo ir tokią galimybę. Juk nenorėjote atsidurti ponios, kuriai žaismingai nusiteikę aktoriai padovanojo kvietimą kasoje nusipirkti bilietą į Klaipėdos dramos teatro spektaklį, vietoje? Apšviesta ryškaus prožektoriaus, suvedžiota keistos galimybės ir priblokšta visos salės dėmesio!

„Tautkrūša“, žinoma, ne „Ožys“, nors režisierius tas pats A.Giniotis. Bet ir ne „Trys mylimos“, nors apstu aliuzijų į tautiškumo simbolius. Čia svarbiausia R.Šaltenytės herojė, atspindinti visus utriruoto tautiškumo kanonus. Kaip ir „Ožyje“, Klaipėdos dramos teatro aktoriai be kaprizų pasiduoda A. Giniočio eksperimentams. Regis, jiems patiems buvo smagus spektaklio kūrimo procesas, kuriame tiesiog neįmanoma išlikti pasyviu nuorodų vykdytoju – tiek visokio „turto“ sunešta iš gatvės, namų, mylimiausio prekybos centro, televizijos ekrano. Įspūdingas ir „Tautkrūšos“ garso takelis, kurį drąsiai galima įrašyti ir atiduoti naudoti – būtų puikus akcijos, skirtos vartotojiškai visuomenei įamžinti, tęsinys.

Vis dėlto spektaklis dar prabudimo stadijoje: išties nelengva V.Švabo pjesės partitūra, kurią tenka derinti su A.Giniočio prirašyta partija. Norisi daugiau garso, bet ne rėkimo, spalvų, o ne sintetinio ryškumo. Tačiau akcija „Tautkrūša“ dar tik prasidėjo, ir mes visi turime unikalią galimybę joje dalyvauti.