Algirdas Sysas, vienas socialdemokratų lyderių ir aktyvus profsąjungų reikalų žinovas Lietuvoje, sako palaikantis "Autrolio" darbuotojų ir profsąjungos sprendimą streikuoti, tačiau mano, kad šalies darbuotojų profesinėms sąjungoms trūksta idėjų, veiklių žmonių ir solidarumo.

– Ar domėjotės Kauno "Autrolio" darbuotojų streikais ir kokį įspūdį susidarėte stebėdamas profsąjungos veiksmus?

– Aš palaikau šios profsąjungos siekį. Bendrovės vadovybė, priimdama sprendimus, turi tartis ir derėtis su profesine sąjunga. Nežinau visų teisinių niuansų, teko girdėti, kad teismas nusprendė, jog streikas buvo neteisėtas. Tačiau Lietuvoje jau yra buvę atvejų, kai maždaug prieš aštuonerius metus streikavo Vilniaus troleibusų parko darbuotojai. Vilniaus savivaldybė taip pat kreipėsi į teismą ir teismas buvo priėmęs sprendimą uždrausti streiką, tačiau vėliau per tarptautines organizacijas buvo įrodyta, kad teismas neteisingai pasielgė pažeisdamas darbuotojų teises streikuoti.

Darbo kodekso nuostatos organizuojant streikus buvo liberalizuotos, bet, jei Lietuvą lyginame su kitomis ES valstybėmis, tai pas mus streikai nevyksta. Ramybės zona. Kai žmonių pajamos mažėja, visame pasaulyje prasideda protestai ir streikai. Tokiu būdu žmonės supranta, kad gina savo teises. Tai yra galutinis būdas spręsti problemas, kurių nenorima spręsti derybomis.

Lietuvoje darbdaviai skeptiškai žiūri į tai, kad žmonės reikalauja socialinių garantijų, laisvių. Žmonės nori turėti ne tik pareigas, bet ir teises. Tarp Lietuvos darbdavių vyrauja požiūris į darbuotojus – reikalingi tik užduotims atlikti.

Pavyzdys: vidaus reikalų ministras pristatė policijos įstatymo straipsnio pakeitimus, kurie aktualūs profesinėms sąjungoms. Kai ministro paklausiau, ar pakeitimų projektai buvo bent parodyti profesinėms sąjungoms, ar išklausyta jų nuomonė, sulaukiau atsakymo, kad pakeitimais nesprendžiami socialiniai klausimai, todėl ir rodyti profsąjungoms nereikia – taip Lietuvoje suprantamas socialinis dialogas.

– Ar neatrodo, kad profsąjungų veiksmai Lietuvoje yra chaotiški, todėl ir jų veiklos pasiekimai nėra dideli?

– Chaotiškumo yra ir iš darbdavių, ir iš profsąjungų pusės. Profsąjungos yra galingesnės tuomet, kai veikloje dalyvauja solidariai, kai streikuoja Kaunas, jį palaiko Vilnius, ir atvirkščiai. Lietuvoje solidarumo nėra, galbūt jis atsiras po 10–15 metų.

– Galbūt nesolidarumo jausmas atėjo iš sovietinių laikų, kai profsąjungos neturėjo savarankiškumo, sprendimai buvo nuleidžiami iš viršaus?

– Taip negalėčiau tvirtinti, juk užaugo nauja karta. Tai aiškinu šiek tiek kitaip. Ar žinote nors vieną lietuvių pasaką, kurioje brolis broliui padeda? Tokios nėra. Solidarumas turi būti išugdomas. Bepigu prancūzams, kurių net herbe parašytas šis žodis. Mūsų himne yra žodžiai "vienybė težydi", bet tai – paskutiniai himno žodžiai, kurie dažniausiai nudainuojami. Solidarumui reikia laiko.

– Kokių dar savybių trūksta Lietuvos profsąjungoms, kad jos prilygtų senas tradicijas turinčioms JAV ir Europos profsąjungoms?

– Trūksta patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis. Tarp profsąjungų ir darbdavių turi vykti lygiavertės derybos, keliami normalūs reikalavimai, remiamasi turi būti ne emocijomis, o skaičiais. Tačiau tam subrendusios turi būti abi pusės. Jei darbdaviai tam nesubrendę, liks ta pati situacija. Jei jie sakys, kad mes visi kvailiai, o jie žino, ką daro, jie protingiausi ir nusispjauti į mūsų šeimų reikalus, vaikus, kad svarbiausia – verslo planas, tuomet nieko nebus.

– Bet ar netrūksta idėjų, išminties ir profsąjungoms, kad pastarųjų veikla būtų aukštesnio lygio?

– Idėjų ir proto trūksta visose srityse. Pažiūrėkite, kas darosi Seime: gyventojai išrenka Seimo narius, o po savaitės Seimo reitingas muša populiarumo antirekordus. Lyderių trūksta visur. Lietuvoje slopinama bet kokia iniciatyva ginti savo nuomonę. Žmogus, kuris turi savo nuomonę ir kuris bando ją ginti, yra apšaukiamas ir suniekinamas. Tam žmogui nesudaroma galimybė pasakyti savo nuomonę, tokia pati situacija profsąjungose. Jeigu kas nors bando ginti ir atstovauti darbuotojų interesams, pirmiausia padaroma viskas, kad tas žmogus būtų išmestas. Jo išmetimas pateisinamas tuo, kad jis kenkia kolektyvui, nors iš tiesų žmogus pasako, kad galima gyventi kitaip.

– Kokią profsąjungų ateitį regite Lietuvoje. Ar profsąjungos transformuosis ir taps panašios į kitas ES profsąjungas, ar padėtis išliks tokia pati?

– Aš optimistas. Niekur nedingsime, tuo labiau kad esame ES nariai. ES socialiniam dialogui, deryboms skiria labai daug dėmesio. Jei pažvelgtume į Europos Parlamento (EP) sudėtį, pamatytume, kad 80 procentų senųjų Sąjungos valstybių atstovų parlamente – buvę profsąjungų nariai. Todėl nieko keisto, kai Europos Komisija siūlo liberalių permainų Europoje, EP nariai joms dažnai nepritaria. Nepritaria todėl, kad EP dirbantys žmonės mato ne tik verslo, bet ir žmonių interesus.

Būsime priversti keistis. Juo ilgiau darbdaviai eksploatuos darbuotojus, juo bus didesnis nepasitenkinimas. Lietuviai turi ir kitą kovos būdą, jie nekelia reikalavimų, nebando derėtis ar streikuoti. Jie susideda lagaminus ir išvyksta į Airiją, Didžiąją Britaniją ar kitas valstybes.