Prieš išvykdamas į Briuselį finansų ministras paskelbė gerąją naujieną: taupydama biudžeto lėšas Vyriausybė nutarė mažinti algas biudžetininkams, teisėjams, politikams, pareigūnams bei valdininkams. Išgirdus šią naujieną penkis šeštadalius piliečių veikiausiai užplūdo saldus keršto jausmas. Na, pagaliau... Pagaliau bus sumažintos ne tik motinų, mokytojų ir medikų lėšos. Juoba kad šįkart mažės ne valstybinių įstaigų juodadarbių, bet daugiau uždirbančių jų vadovų algos.

Neoficialiai kalbama, kad, be eilinių mokesčių mokėtojų, tokiu biudžeto išlaidų mažinimo būdu bus patenkintas ir Tarptautinis valiutos fondas. Tik va, kad džiaugtis veržiamu diržu ties ta vieta, kur turėtų būti pilvūzų biurokratų liemuo, mokesčių mokėtojams nėra daug priežasčių.

Gerai išreklamuotas bazinių dydžių mažinimas didžiausią efektą duos tik kitais metais: būsią sutaupyta apie 800 mln. litų. Be to, atlyginimų mažinimas valstybės tarnyboje aidu atsiliepia ir privataus verslo sferai, todėl įkandin biurokratų-valdininkų smuks ir kitų žmonių algos – pradedant "Maximos" kasininkėmis, baigiant baldų gamintojais ar inžinieriais. Tai savo ruožtu sumažins ir įplaukas į Valstybės socialinio draudimo fondą, kurio vadovai neslepia: sutaupysim, bet ne kažin kiek.

Tad kyla natūralus klausimas: kodėl, užuot (ar bent jau drauge) su mažinamais valdininkų atlyginimais, nesumažinti ir paties biurokratų aparato, nepatobulinti valstybės administravimo sistemos? Užtenka pažvelgti į naujausius Valstybės kontrolės pranešimus apie šalies biudžeto lėšų panaudojimą. Taupymo vajaus kontekste jie atrodo it šviesuliai iš kitos galaktikos, kurioje valstybės biudžetas nepaklūsta nuolatinio deficito dėsniui.

Ar teko kada matyti automobilius, kuriais važinėjasi ministerijų vadovai ar kiti jų kolegos "biudžetininkai"? Tokius gražius, švarius, reprezentatyvius, biurokratų kalba kalbant... Keista būtų, jei būtų kitaip, juk ministrų, viceministrų ir ministerijos valstybės sekretorių pareigybinių tarnybinių automobilių išlaikymo išlaidos iki šiol yra nelimituotos, jų kontrolė nereglamentuota, o išlaidų nuomai ir išlaikymui dydžiai neperžiūrėti nuo 2002-ųjų. Todėl, kaip aptiko kontrolieriai, pastaruosius metus valstybinių įstaigų pirktų automobilių parkas nuolat augo – drauge su kuro sąnaudomis.

Ar reikia stebėtis, kodėl besibaigiant 2008-iesiems, kai krizė jau alsavo už nugaros, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM įsigijo du prabangius visureigius? Tuo metu įžvalgių vadovų vairuojamos privačios bendrovės net kalėdiniams atvirukams šykštėjo pinigų. Panašaus neūkiškumo pavyzdžių – kone kiekvienose Valstybės kontrolės audito išvadose.

Štai Kultūros ministeriją ir jai pavaldžias įstaigas auditavę kontrolieriai taip ir nerado dokumentų, įrodančių, kad didesnė dalis iš 285 mln. litų biudžeto lėšų panaudoti pagal paskirtį. O Vartotojų teisių apsauga Lietuvoje išsipūtė iki 18 institucijų, kurių veiklos efektyvumas atvirkščiai proporcingas iš biudžeto gaunamų asignavimų apimčiai. Nedubliuodami funkcijų ir neeikvodami pinigų nesugeba dirbti gelbėtojai, už tas pačias lėšas būtų galima suteikti daugiau socialinių paslaugų, nesugeba racionaliai panaudoti mums visiems priklausančio nekilnojamojo turto...

Neūkiškumo pavyzdžių sąrašas ilgas. Krizė – priežastis ištaisyti senas klaidas, nes jos mums visiems kainuoja daugiau nei valdininkų algos.