Rožinė euforija

Lietuva Valstybės dieną šiemet švenčia 34-ą kartą ir išskirtinai derėdama prie jos idėjos. Šiai 1990 m. spalio 25-ąją įteisintai visiškai naujai valstybės šventei Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas ieškojo dienos, kuri atspindėtų ilgametę Lietuvos valstybingumo tradiciją. Dalis Lietuvos istorikų, teisininkų ir dvasininkų pasiūlė liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo 1253-iaisiais dieną, nes Mindaugo Lietuva buvo suvienyta, stipri ir pripažinta Europoje valstybė, o tokia norėjo būti ir atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Šiemet laukiant Valstybės dienos buvo kaip reta daug ir įvairiose srityse vienybės, stiprybės ir pripažinimo pasaulyje ženklų. Po Kauną, o paskui ir Vilnių pasklido 100-metį mininčios dainų šventės dalyviai ir minios svečių, iš viso pasaulio suvažiavusių pažiūrėti šio UNESCO unikaliu pripažinto Baltijos šalių stebuklo.

Meno gurmanams nė nereikia važiuoti į pasaulio sostines – į Lietuvą atvyksta ryškiausios žvaigždės, tarp jų – ir pasaulyje žibantys lietuviai. Pažaislio muzikos ar „LNOBT Open“ festivaliuose galime klausytis garsiojo Edgaro Montvido. Sostinės Valdovų rūmų didžiajame kieme šoko pasauliniame baleto elite įsitvirtinusi „Béjart Ballet Lausanne“ trupė, kurioje – ir mūsiškis Jeronimas Krivickas.

Pagaliau žvaigždėmis gali mėgautis ir gurmanai tiesiogine to žodžio prasme: birželį net keturi lietuviški restoranai gavo po „Michelin“ žvaigždę.

P. Peleckio / BNS nuotr.

Visai neseniai plačiai nuskambėjo, kad mūsų jaunimas – pats laimingiausias pasaulyje. Jungtinių Tautų remiamame, pagal Gallupo instituto atliktas apklausas kasmet JAV mokslininkų sudaromame Pasaulio laimės indekse lietuviai iki 30 metų pasirodė esą daug laimingesni už bendraamžius net ir iš turtingiausių ir socialiai teisingiausių šalių. Net ir, lyginant visą populiaciją, lietuviai yra labai aukštai – devyniolikti tarp 143-ių šalių. Net estai, kuriuos vis bandome pasivyti ir pranokti, gerokai žemiau – 34-i. O juk ne taip seniai buvome vieni nelaimingiausių europiečių.

Dabar prigalvojame visokių progų džiaugtis, pavyzdžiui, kodėl nepasilinksminus šaltibarščių, užsieniečių vadinamos rožinės spalvos sriubos, festivalyje? Atrodo, išmokome į save žiūrėti jau nebe pro juodus, o pro rožinius (šaltibarščių spalvos?) akinius.

„Niekada Lietuvoje nebuvo sukuriama tiek materialinės gerovės. Niekada modernios Lietuvos valstybės balsas taip garsiai neskambėjo tarptautinėje erdvėje. Niekada mūsų šalis neturėjo tiek konkrečių saugumo garantijų“, – ką tik savo metiniame pranešime konstatavo ir valstybės Prezidentas Gitanas Nausėda, tiesa, paskui pavardijęs ir  daug didelių problemų.

Mindaugo karūnavimas Valstybės dienai parinktas, nes jo laikų Lietuva buvo suvienyta, stipri ir pripažinta Europoje. Tokie ir dabar norime būti.

 

Beje, G. Nausėda ką tik perrinktas valstybės vadovu. Kad ir kaip kas būtų kritikavęs buvusių kandidatų sąrašą ar gąsdinęsis, kad keliolika procentų piliečių balsavo už radikalius ar net rusišką propagandą skleidžiančius veikėjus, bet, lyginant, už ką Europos Parlamento, o šiomis dienomis ir parlamento rinkimuose nubalsavo prancūzai ar ką rinkėjams į prezidentus siūlo galingiausia milžiniška valstybė – JAV, kelintą kartą per pastaruosius kelerius metus vėl turi balsuoti britai, tikrai galima sakyti, kad turime ir tinkamesnių valdyti šalį politikų, ir išmintingų rinkėjų, o mūsų šalyje labai stabilu.

Išvyksta, nes gali

Vis dėlto kiek ta mūsų rožinė euforija pagrįsta objektyviais faktais? Kad ir dėl mūsų superlaimingo jaunimo. Britų „The Guardian“ net atsiuntė savo korespondentę aiškintis, kodėl lietuvių jaunimas toks laimingas. O stebukle, net gamta padėjo susidaryti idealų paveikslą – tomis dienomis, kai viešėjo britų žurnalistė, dangus nebuvo įprastos cepelinų spalvos, švietė saulė. Šnekinti jauni lietuviai šypsojosi ir gyrė tėvynę už daugeliui nemokamas studijas, geras galimybes įsidarbinti, augančias finansines galimybes ir kūrybos galimybes, kurioms iš valstybės galima gauti dar ir finansinę paramą, pigų alų, gal geriausią Europoje naktinį gyvenimą ir, žinoma, kontrastą tarp to, kaip jie gyvena šiandien ir kaip gyveno, ką turėjo jų tėvų karta sovietmečiu.

Tiesa, daug ką Lietuvoje stebino pripažinimas, kad mes laimingiausi, kai kas palaikė tai pokštu. Pulta aiškintis, kokia tyrimo metodologija, – taip, čia daug subjektyvumo. Respondentai turėjo įvertinti, ant kurios laimingumo kopėčių pakopos jie yra skaičiuojant nuo nulio iki dešimties, bet vertintas ir BVP gyventojui rodiklis. Vis dėlto tyrėjai aiškino, kad nuo stebėjimų pradžios Baltijos šalys kilo aukštyn. Be to, ta pati metodologija taikyta ir anksčiau, kai dar buvome tarp nelaimingiausių. Ji vienoda visoms šalims, tad subjektyvumo laipsnis visur toks pats.

Pokyčiai: pasak A. Beržanskaitės, viena iš jaunimo emigracijos priežasčių – „išvykstame svetur, nes galime“. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau lietuvių ir grįžta, kuria gyvenimą Lietuvoje. A. Beržanskaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Manau, Lietuvoje jaunimas laimingiausias dėl laisvės veikti ir rinktis savo kelią. Jau daugiau nei 30 metų mūsų šalyje turime laisvę kurti savo kelią ir laisvę kurti savo valstybę taip, kaip mums atrodo teisingiausia. Visi esame valstybės kūrimo dalis, o tai suteikia džiaugsmo. Be to, mūsų valstybėje didelė dalis jaunimo gali drąsiai rinktis, ką nori studijuoti, kur gyventi, ką veikti, nes pragyvenimas dar ne toks brangus. Pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje, kur gyvenu, tokių laisvių mažiau, kadangi visuomet svarbu pasverti, ar norimos veiklos ne per brangios studentiškai piniginei“, – lygino Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos pirmininkė Agita Beržanskaitė.

Tačiau pernai apie 22 tūkst. emigravo iš Lietuvos, dauguma –  laimingiausiųjų pasaulyje amžiaus ar keleriais metais vyresni. Pasak A. Beržanskaitės, priežasčių kelios, o viena jų – „išvykstame svetur, nes galime“: „Dabar nevaržomai galime pažinti pasaulį iš visų pusių. Gimiau 2002-aisiais, po dvejų metų Lietuva įstojo į ES. Vadinasi, pasaulis atviromis sienomis yra mano realybė. Gyvenu pasaulyje, kur išvykti ir aplankyti kitas pasaulio valstybes yra natūralus jauno žmogaus, kuris siekia pažinti pasaulį, pasirinkimas. Nepaisant to, nešti Lietuvos vėliavą visur, kur esame ir kuriame savo pasaulio knygą, man atrodo taip pat labai svarbu.“

Tiesa, pasak Agitos, esame jauna valstybė, kurioje yra įvairių iššūkių. Ji pasakoja žinanti ne vieną jauną žmogų, kuris svetur jaučiasi patogiau, nes ten nevaržomai gali mylėti, atskleisti save be nereikalingų visuomenės nuomonių. Lietuvoje tolerancijos lygis kitaip mąstantiems dar ne visai pakankamas.

Tačiau, pabrėžia A. Beržanskaitė, svarbu, kad pastaraisiais metais daugiau lietuvių grįžta ir kuria gyvenimą Lietuvoje.

Kartų skirtumai

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio nuomone, tai, kad iš nelaimingiausių tapome vieni laimingiausių lėmė ir kartų pasikeitimas. Sociologas pagal požiūrį į mūsų valstybės raidą, gyventojų nuotaikas išskiria kelis laikotarpius.

Kartos: pasak V. Gaidžio, karta, kuri stovėjo Baltijos kelyje, jaučia vienybės nostalgiją, anglų kalbą nelabai išmoko, technologijų irgi nepasivijo. Tačiau jaunimas rado savo vietą. I. Gelūno / BNS nuotr.

1988–1991 m. – Baltijos kelias, didieji mitingai, į kuriuos susirinkdavo po 0,5 mln. žmonių, vienybės, bendro tikslo siekio laikas, kai ir komunistas, ir disidentas galėjo kalbėti iš tos pačios tribūnos.

Karta, kuri stovėjo Baltijos kelyje, jaučia vienybės nostalgiją, anglų kalbą nelabai išmoko, technologijų irgi nepasivijo. Tačiau jaunimas rado savo vietą.

1992–2000 m. – nusivylimo laikotarpis: privatizacija, dėl daug neteisybės vadinta prichvatizacija, ekonominės struktūros žlunga, žmonės netenka darbo, ideologinis susipriešinimas dėl praeities, banditizmas. Šis negatyvus, pesimistinis laikotarpis atsispindėjo ir apklausų rodikliuose: Lietuva patekdavo tarp nelaimingiausių šalių.

Tolesnė raida, įstojimas į ES, NATO 2004 m. – laikas, kai į priekį išeina nauja karta su visai kita nuotaika. Jiems vienybės gal nelabai ir reikia, jie patys jaučiasi savo laimės kalviais, kaip JAV, kitose laisvos ekonomikos šalyse, pasitiki savimi, tiki, kad viskas priklauso nuo jų pačių, o jei nesiseka, išvažiuos į Londoną, ką nors dirbs. „Ta karta, kuri stovėjo Baltijos kelyje, ir liko nelaiminga, bent jau nemaža jos dalis, tie, kuriems tada buvo keturiasdešimt ar daugiau. Jie jaučia vienybės nostalgiją, anglų kalbą nelabai išmoko, technologijų irgi nepasivijo. Tačiau jaunimas rado savo vietą, užima pirmą vietą Laimės indekse, o senimas – tik 44-ą“, – lygino V. Gaidys.

P. Peleckio / BNS nuotr.

Jis vardija pokyčius. Savo ekonominę situaciją ir jos perspektyvas vertiname aukščiau nei ES vidurkis. Korupcijos rodikliai skiriasi kaip diena nuo nakties, palyginti su tais, kurie buvo prieš šešiolika metų. Buitinė korupcija faktiškai išnyko: 2007 m. kyšį kelių policijai prisipažino davę 48 proc., o pernai – vos 2 proc., poliklinikose atitinkamai – 21 ir 3 proc.

„Dabar daug kalbama apie politikų korupciją – tai tušinukų kas nors nusipirko ir padalijo, tai benzino bakus prisipylė, bet nepalyginsi, kas buvo. Mūsų vertinimais, korupcija mažėja“, – sakė sociologas.

Didėja pasitikėjimas kariuomene, policija. „Vilmorus“ apklausų duomenimis, 1998 m. policija nepasitikėjo net 51 proc., o dabar vos 8 proc. Kariuomene pasitiki 59 proc., dvigubai daugiau nei prieš šešiolika metų.

V. Gaidys pastebi, kad net vis dar kontroversiškais klausimais, pavyzdžiui, dėl LGBT, požiūriai keičiasi, užtenka palyginti, kokios eitynės vyko prieš dešimt metų ir dabar.

Tačiau sociologą ypač liūdina vienas rodiklis: „Vis dar mažai pasitikime teismais. Vakarų demokratijose jais labai pasitikima, o tai  fundamentalus dalykas valstybei.“ Jis apgailestauja, kad vis tęsiasi trintys dėl švietimo reformų. Vertinant demografijos rodiklius taip pat kažin ar įvyko lūžis. Arba štai Lietuvos keliais anksčiau didžiavomės, o dabar, palyginti su Lenkija, atsiliekame. Ką jau kalbėti apie tai, kad sostinei gėda neturėti padoraus stadiono.

Ar tikrai ir saugūs?

Ne tik apklausos, bet ir oficiali statistika rodo mūsų šalies kilimą aukštyn. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, nuo 2004 m. iki 2022 m. imtinai vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje pailgėjo beveik 3,8 metų. 2004 m. iš Lietuvos emigravo 6,8 karto daugiau žmonių nei imigravo, o 2023 m. imigravusių buvo triskart daugiau nei emigravusių. Vidutinis darbo atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, išaugo daugiau kaip penkis kartus (nuo 242 iki 1 249 eurų), BVP vienam gyventojui padidėjo 4,6 karto ir pernai siekė 25 065,7 euro. Užregistruotų nusikalstamų veikų ir nuo jų nukentėjusių asmenų skaičius 2023 m., palyginti su 2004 m., sumažėjo du kartus.

Vis dėlto kol kas turtingiausių šalių neprisivijome, o mūsų šuolio mastas toks įspūdingas ir dėl to, kad nuo labai žemai kilome. Lygindami galime sakyti, kad ir kokia Rytų Azijos valstybės padarė didžiulį šuolį.

Skirtumai: pasak A. Kasparavičiaus, nuo Vakarų skiriamės tuo, kad nekenčiame kritikos. Visuomenės ir valstybės kritikai intelektualai Vakaruose pagerbiami ordinais, Lietuvoje – šalinami iš viešosios erdvės. A. Kasparavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Tad ar tikrai dar niekada taip gerai ir saugiai negyvenome? Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius, prisimindamas istorijos pamokas, tuo abejoja.

Kalbant apie Lietuvos saugumą prieš dešimtmetį ir net prieš penkerius metus, mes, kaip valstybė ir kaip piliečiai, buvome nepalyginti saugesni nei šiandien. Karo tema žiniasklaidoje būdavo reta. Dabar, jei peržvelgsime vien tekstų pavadinimus, lengvai galime susidaryti nuomonę, kad ryt poryt, po mėnesio ar metų Rusija mus tikrai puls. Kad tuoj mums smogs iš Baltarusijos ir Kaliningrado, kad Suvalkų koridorius nesaugus, kad Lietuvai reikia divizijos ir vokiečių brigados. Pirkome „Boxer’ius“, dabar ketiname įsigyti tankų, toliašaudės artilerijos ir t. t. Tuo pačiu metu Prezidentas metiniame pranešime skelbia, kad esame tokie saugūs, turtingi ir laimingi, kokie iki šiol niekada nebuvome. Tokia politika, retorika ir komunikacija, A. Kasparavičiaus vertinimu, primena Franco Kafkos „Procesą“ arba Petro Cvirkos romano „Frank Kruk" fabulą.

Sakome, kad tokių saugumo garantijų dar nesame turėję. Ar tikrai? A. Kasparavičius sako išanalizavęs daugybę tarptautinių sutarčių – ne tik Lietuvos ir ne tik XX a. Kai kalbame apie NATO sutartį, taip pat ir jos garsųjį penktąjį straipsnį, turime konstatuoti, kad ta sutartis politiškai ir juridiškai ne stipresnė nei anksčiau buvusios. Kaip ir visos, ji laikina ir kompromisinė. Istorija rodo, kad visos sutartys, jų garantijos veikia tik tam tikromis susiklosčiusiomis sąlygomis. Jei palyginsime 1939 m. rugpjūčio 25 d. Lenkijos Respublikos ir Britų imperijos savitarpio pagalbos paktą, ten žymiai daugiau ir konkretesnių įsipareigojimų ginti Lenkiją, tačiau istorija parodė, kad ta sutartis jau po savaitės nesuveikė. A. Kasparavičius, kaip istorikas, sako negalintis atmesti, kad analogiškai gali nutikti ir su Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos deklaratyviomis garantijomis. Prisiminkime tokį atvejį: 1999 m. dėl Kosovo NATO bombardavo Jugoslaviją. Nesprendžiame, ar tai gerai, ar blogai, bet faktas, kad ten negalėjo būti pritaikytas NATO sutarties penktasis straipsnis, tačiau susiklostė tokia situacija, buvo tokia politinė valia ir galia, tad įvyko, kaip įvyko. Tai, pasak istoriko, rodo, kad lemia ne užrašytos garantijos, bet labai konkretūs dalykai. NATO neturėjo jokių įsipareigojimų Kosovui, bet įsikišo į Jugoslavijos reikalus.

„Mes irgi turime į visas garantijas žiūrėti labai dinamiškai, jokiu būdu nepasikliauti vienomis ar kitomis popierinėmis formulėmis ar juo labiau politikų pareiškimais“, – sakė istorikas.

 Kažkam atrodo, kad gyvename taip gerai, kaip niekada. Tačiau jei čia būtų taip gerai gyventi, kaip bandoma pateikti, nebūtų didžiulės emigracijos, jaunimo nutekėjimo iš Lietuvos.

 

Jam kelia abejonių ir kalbos, kad gyvename taip gerai, kaip niekada. Eurostato duomenys rodo, kad Lietuvos pensininkai, o jie sudaro apie 36 proc. gyventojų šalyje, vieni skurdžiausių ES. „Tačiau kažkam atrodo, kad gyvename taip gerai, kaip niekada. Tačiau jei čia būtų taip gerai gyventi, kaip bandoma pateikti, nebūtų didžiulės emigracijos, jaunimo nutekėjimo iš Lietuvos. Daug jaunimo, baigę mokyklas, išvyksta, o grįžta vienetai. Demografinė situacija blogėja, mokesčių mokėtojų mažės“, – konstatavo A. Kasparavičius.

Pasak jo, gal dalis žmonių, apie 15–20 proc., ir gyvena gerai. Tačiau kas yra tas „gerai“? Koks to gėrio turinys? Problemų šiandienėje Lietuvoje kur kas daugiau, negu politikai išdrįsta pripažinti ir juo labiau išdrįsta jas spręsti.

Girdėti triukšmas

Galų gale ar tikrai Lietuvos vardas taip gerai girdimas? Pasak A. Kasparavičiaus, tarptautinėje erdvėje Lietuva kartais patriukšmauja vieno ar kito ministro lūpomis, gal ir prezidento balsu, bet klausimas, ar tai būna racionalu. Pavyzdžiui, kai buvo įvestos griežtos sankcijos tranzitui į Kaliningradą, mūsų užsienio reikalų ministras sakė, kad viską sustabdysime. Apie Lietuvos poziciją visoje Europoje buvo plačiai ir su nerimu diskutuojama, tačiau po savaitės kitos tyliai ją pakeitėme.

Pasak istoriko, žvelgiant į istoriją, Lietuvos balsas buvo gana gerai girdimas tarpukariu, ypač gerai buvome žinomi nuo Paryžiaus taikos konferencijos. Vėliau vyko konfliktas su Lenkija ir dėl to mūsų matomumas pasaulyje buvo didžiulis, net Šiaurės Afrikos valstybės apie tai diskutavo, bet sunku būtų sakyti, kad jis buvo pozityvus.

Kalbant apie dar senesnius laikus, Lietuva pagarsėjo kaip paskutinių Europos pagonių valstybė, priėmusi krikštą. XVI–XVII a., po popiežių legatų vizitų į Lietuvą, būdavo parvežama žinių, kad Lietuvos didikai turi tokių turtų, kokių legatai niekur nebuvo matę, kad Radvilų ar Pacų turtas prilygsta ar net pranoksta kai kurių Europos valdovų, karalių turtus. Tokio skambesio pasitaikydavo, bet istoriškai mūsų valstybei tai nėra išėję į naudą. Tokie dalykai būdingi Rytų visuomenėms, o Vakarų klasikiniai europiečiai labiau stebėdavosi mūsų milžiniška socialine diferenciacija.

„Skambesio apie mus užsienyje netrūko ir netrūksta, tačiau klausimas, ar tai pridėdavo Lietuvai pranašumo. Buvo Europos valstybių, kurios viduramžiais ar nesenais laikais ne taip skambėjo kaip mes, bet išlaikė valstybingumą ir jis buvo nuoseklus, nepertraukiamas. Jos sugebėdavo subalansuoti savo socialinį gyvenimą, o pas mus gal iš vėlyvosios Žečpospolitos atėjęs šlėktiškas noras kažkuo pasididžiuoti“, – manė A. Kasparavičius.

Jei save lyginame ne su sovietmečiu, o dabartinės ES, pasaulio kontekste, jis sako daug kuo didžiuotis nematantis. Nesame paskutiniai, nors kai kur ir esame, pavyzdžiui, jei žiūrėsime į demografinę situaciją, ji katastrofiška, bet nedrįstame to pasakyti. „Didžiąja dalimi velkamės Europai, ES iš paskos, vis bandydami ką nors kopijuoti. Lietuvoje labai mažai ko nors originalaus – originalaus mąstymo, originalios šiuolaikinės architektūros ar originalaus politinio veikimo, viskas nuo kažko nusižiūrėta, labai trumpalaikiška, ir tai kelia nepasitikėjimą mūsų politine klase ir visuomene. Nuo Vakarų pirmiausia skiriamės tuo, kad nekenčiame kritikos ir savikritikos. Visuomenės ir valstybės kritikai intelektualai Vakaruose pagerbiami ordinais, Lietuvoje – šalinami iš viešosios erdvės. Todėl iki šiol liekame vėluojančiu Vakarų civilizacijos užkampiu“, – manė A. Kasparavičius.

Gal visas viltis reikėtų sieti su laimingu, savimi pasitikinčiu, ne tik savo likimą, bet ir visą valstybę į savo rankas imančiu jaunimu? Siekis būti laimingiausios ateities valstybe teikia vilties.