Vasario 16-ąją gimusiam M.Preikšaičiui rūpi politika

Šeštadienio interviu apie ilgaamžiškumą, meilę, šeimą ir teisingą politiką

1918 metų vasario 16-ąją, kai buvo paskelbta ir atkurta Lietuvos nepriklausomybė, mažame kaimelyje prie Tauragės gimė Martynas Preikšaitis. Tik vėliau, pradėjęs lankyti mokyklą, kaimo vaikas sužinojo, kad yra gimęs ypatingą Lietuvai dieną.

Sulaukęs garbaus amžiaus, šeštadienio interviu pašnekovas ne tik iškilmių proga mąsto apie valstybę ir valstybiškumą. Pokalbio metu jis dalija patarimus ir nėra abejingas tiems valstybėje vykstantiems reiškiniams, kuriuos laiko kvailais ir absurdiškais.

- Kada suvokėte, kad jūsų gimtadienis yra švenčiamas Lietuvai labai svarbią dieną?

- Aš kaime gimęs, kaip sakoma, ūkininko sūnus. Mano tėvai nebuvo išsimokslinę, užkampyje gyveno, tai iš pradžių ir aš nežinojau, kad esu gimęs svarbią dieną. Sužinojau mokykloje, kai istorijos pradėjome mokytis. Ir ta diena, ir mano gimtadienis buvo minimi gražiomis šventėmis, vakaronėmis, bet tik tol, kol Lietuva buvo nepriklausoma, iki tol, kol išėjau į kariuomenę. Veikė jaunalietuvių, šaulių organizacijos, jų nariai visada sugalvodavo kokią programą. O paskui jau buvo kitaip. Tarybų valdžia drausdavo šventę minėti, bet mano namuose visada didesnė ar mažesnė puota vykdavo. Kartą milicininkai buvo užėję, užsipuolė, kaip drįstame lietuviškas dainas dainuoti tokią dieną, o aš pasą jiems į panosį pakišau, tai atsiprašė ir išėjo.

- Iš kur esate kilęs?

- Iš Tauragės valsčiaus, nedidelio kaimo ant Šešuvio kranto. Mūsų kaime Šešuvis įteka į Jūrą, graži vieta. Ten mokiausi ir iš ten išėjau į kariuomenę, tarnavau ulonų pulke Tauragės dvare.

- Jūsų vardas – Martynas, o klaipėdiečiai net Martyno dieną švenčia. Ar žinote, kodėl tėvai Jums tokį vardą davė?

- Aplink Tauragę daug tokių vardų. Mano šeima ir aš – evangelikai liuteronai. Vardas Martynas – Martyno Liuterio garbei. Mes liuteronai, bet dešimt Dievo įsakymų tie patys, kaip ir katalikų. Juk Dievas religijų neskirsto.

- Kiek metų gyvenate Klaipėdoje? Kokie keliai Jus čia atvedė?

- Nuo 1957-ųjų Klaipėdoje. Karas man baigėsi Ukrainoje. Ten likau, vedžiau, susilaukėme trijų vaikų. Vedžiau ukrainietę, bet nutariau, kad reikia grįžti. Klaipėda buvo pramonės miestas, žinojau, kad čia geresnio darbo gausiu. Grįžę nusipirkome namą Aguonų gatvėje. Iki šiol čia ir gyvename. Turiu du sūnus, dvi dukras, devynis anūkus, tris proanūkius, o pernai su žmona šventėme santuokos jubiliejų – sukako šešiasdešimt metų, kaip vedę esame. Supažindinčiau, bet gaila, žmona apsirgusi, o ir girdi prastai, jai jau irgi nemažai - aštuoniasdešimt dveji metai.

- Kai atvažiavote į Klaipėdą, ar lengvai pritapote?

- Pradėjau dirbti „Gulbėje“, bet nepatiko. O aplinkiniai kaimynai visi kalbino eiti į baldų fabriką dirbti. Susigundžiau. Šalia namų, gali pietų pareiti. Nors staliumi nebuvau dirbęs, supratimą turėjau. Kelias savaites mokiniu padirbėjau, išmokau, išlaikiau egzaminus, davė penktą kategoriją, iki pat pensijos fabrike likau. Žmonelė nedirbo, vaikus auklėjo, pietus visiems ruošė. O šalia namuko - daržas. Tuomet buvo mada gėles auginti. Auginome, prie algos nemažai prisidurdavome, visko užteko. Tiesa, aš neblogai ir uždirbdavau. Buvome visame fabrike šeši žmonės, kuriems sudėtingiausius užsakymus valdžia duodavo. Nors algos „lubos“ buvo trys šimtai rubliukų, mums ir penkis šimtus sumokėdavo pagal atskirą sutartį.

- Ne vienas, matyt, jūsų klausinėja, kaip pavyko išlaikyti ir sveikatą neprastą, ir protą šviesų. Ar turite ką atsakyti tokiems smalsuoliams?

- Klausia, klausia, bet ir nežinau... Aš dar neblogai jaučiuosi. Ir į parduotuvę, ir į turgelį nueinu, nuperku, ko reikia. Na, žmonelė nedirbdavo, maistą visada naminį valgiau, ir vaikai buvo sužiūrėti – išmokyti, aprengti, pavalgydinti. Nesipykdavome. Rūkiau keliolika metų, mečiau. Išgerti neatsisakydavau. Na, „čierką“ kitą... Aš ir pats tokių nemėgstu, kurie nė lašo neragauja, bet kad kiekvieną dieną, kai vyrai apsvaigę vaikščioja, tai jau nieko gero. Tiesa, po karo, kai turėjau kariuomenėje gerą tarnybą, aš ir pats gal per dažnai gerdavau, bet nieko, „pijoku“ netapau. Rūpinausi kariuomenėje ūkio reikalais, tai ateidavo interesantas, kokių daržovių paprašydavo, negi jam „kvitanciją“ rašysi, ne. O po karo buvo taip – degtinė pigi, o užkandžiui nieko negausi nusipirkti. Būdavo, degtine atsimokėdavo, tai iš ryto „maknioš“ ir eini savo reikalais. Taip kokius du tris kartus per dieną, o vakare namo grįžti jau blaivas, žmona nieko nesupranta ir nepriekaištauja. Ir dabar, jei pakeliu taurelę, tai tik degtinės. Be to, visada dirbau, krutėjau. Mokėjau prisitaikyti, su visais gerais sutariau. Ir į partiją nestojau niekada. Išsisukau.

- Kaip išsisukote?

- Partijos sekretorius atvažiavo vieną kartą, Gureckas, šnekėjomės. Ragino stoti, žadėjo meistru ar cecho viršininku padaryti. Kas man beliko? Sukausi. Pirmiausiai teisinausi tuo, kad daug vaikų auginu, žmona nedirba, viršininku tapęs mažiau uždirbsiu, nes viršvalandžių negausiu. Neįtikinau. Tada tam Gureckui taip ir pasakiau: „Aš esu tikintis, einu į bažnyčią dažnai, negaliu būti partinis“. O tas nepasimetė, sako man: „Žinau ne vieną, kuris ir partijoje, ir į bažnyčią nueina, nebaudžiame juk už tai“. Vis tiek atsisakiau, kad nenoriu veidmainiauti, apgaudinėti, nes netikras komunistas tas, kuris ir į bažnyčią, ir į partiją...

- Prieš pat Vasario 16-ąją žmonės mielai švenčia Valentino, meilės dieną. Norėčiau Jūsų paklausti, kas yra ta meilė?

- Meilė, jeigu ji tikra, yra. Bet nežinau, kaip paaiškinti, kai susitikę du žmonės sako, kad įsimylėjo, o praėjus metams, skiriasi. Ar čia meilė tarp jų buvo? Meilė, kai neišduodi. Aš su žmona šešiasdešimt metų gyvenu, gerai gyvenu. Aš visą gyvenimą ją mylėjau, negi dabar, kai ji jau serga, kai jai pagalbos reikia, aš ją pamesiu? Juk ne. Tebemyliu. O kaip Lietuvoje? Visi skiriasi. Kiek valdžios vyrų yra išsiskyrę? Beveik visi. Ar jie supranta, kas yra meilė? Kažin. Ar tas Jums priimtina? Man - ne.

- Kokios Jūsų emocijos buvo tuomet, kai prasidėjo Sąjūdis, kai vėl atkūrėme nepriklausomybę? Kas tada dėjosi Jūsų širdyje?

- Tada tai buvo džiaugsmas, bet dabar nedaug dalykų, kuriais galima besidžiaugti.

- Kodėl?

- Na, juk tie patys ir tebevaldo. Kaip ir Tarybų Sąjungos laikais, taip ir dabar.

- O kaip Jums atrodo, kodėl taip atsitiko?

- Kad jų dauguma išsilavinusių buvo. Kurie tada buvo protingiausi, tie komunistai buvo. Tie patys, buvę komunistai, įstatymus kūrė. Kokių norėjo, tokius ir parašė. Dėl savęs, kad jiems gerai būtų, įstatymus rašė.

- Kiek suprantu, domitės politika. Kas dabar, artėjant rinkimams, Jums labiausiai politikoje nepatinka?

- Pažiūrėkit, juk dabar valstybė partijoms skyrė milijonines sumas. Aš nesuprantu. Jei jau yra partija, tegu jos nariai susimoka nario mokestį, susirenka biudžetą, tada tegu reklamuojasi, tegu agituoja. O dabar kaip? Iš mūsų pačių pinigų, surinktų į biudžetą, jie gavo lėšų ir mums reklamą bruka. Tai kur čia teisybė? Aš dabar pensininkas, bet juk kai duoną perku, kai už vandenį, elektrą moku, pridėtinės vertės mokestį valstybei taip pat moku. Kol iš mūsų pačių sunkiai uždirbtų pinigų partijos reklamuosis, tol gerovės šaly nebus. Kitas dalykas, kad ir žmonės dėl to kalti. Ne tuos renka arba į rinkimus neina.

- O kaip Jums atrodo, kodėl tauta ne už tuos vis balsuoja?

- Sunku pasakyti, bet man atrodo, kad daug žmonių yra, kurie politiškai neraštingi. Kodėl? Na, ar matėte kada nors per televiziją laidą „Klausimėlis“? Ten gražiai apsirengusi dama neseniai tikino, kad ciklonas yra prancūzų rašytojas ir dar aiškino, kad pati jo knygas skaitė. Na, duok į galvą tokiam ir viskas. Na, jei nežinai, atsiprašyk, kad nežinai ir nešnekėk tokių „durnybių“. Gal tarybinis auklėjimas mums vis dar koją kiša? Juk tada daug ko mokė atvirkščiai nei buvo. Žmonės matė, kaip skiriasi tai, apie ką viešai kalbama, ir tai, ką jie patys mato. Tai ir šiandien mums atsiliepia.

- O ką daryti, kad būtų kitaip?

- Bent jau pradėkim nuo to, kad visi į rinkimus nueikime. Ir į valdžią nerinkime tų, kurie yra buvę komunistų partijos nariai. Tuos tai ginkim lauk ir viskas, ir pasibaigs. Kai jų atsikratysime, matysit, iš karto lengviau bus. Ir žiūrėkim, kaip mūsų pačių pinigus valdžia skirsto. Juk dabar vaikus į mokslus išleisti – brangu, ne kiekvienas išgali. Tie pinigai vėjais – partijų reklamoms išleisti. Ir dar, žiūrėkim, Seimo nariai dešimt kartų daugiau nei paprastas žmogus uždirba. Kur matyta? Ar čia ne absurdas? Kokioje valstybėje taip yra? Kodėl leidžiame jiems taip daryti?

- Kokius geriausius dalykus įžvelgiate mūsų kasdienybėje?

- Gerai, kad yra demokratija. Man tas patinka. Jau gali kalbėti ką nori, niekas už tai tavęs už grotų nepasodins. Bet neužtenka gražiai kalbėti, reikia stengtis ką kalbi ir įgyvendinti, darbais parodyti, kad gali būti geriau Lietuvoje. Yra tų gerų dalykų, bet gerus, žinot, sunkiau prisiminti. Dabar mano vaikai gerai gyvena, bet ir sukasi, dirba kaip bitelės, kitaip ir būti negalėtų.

- Papasakokite, kokie dabar Jūsų kasdienybės džiaugsmai, pomėgiai?

- Žinias žiūriu, laikraščius skaitau, gamtą mėgstu. Mėgstu ir darželyje prie namo pasikapstyti, augalais pasirūpinti. Moku sodą prižiūrėti, medelius paskiepiju. Vasarą labai gerai, turiu kuo užsiimti, neturiu kada nuobodžiauti. Jei pats ką padarai, ne kitas, tai malonesnis darbas. Dar prieš kelis metus sūnui padėdavau ir avilius sukalti, ir rėmelius aviliams pagamindavau. Dabar sveikata jau ne ta.

- Šeštadienio interviu tradicija – linkėjimas klaipėdiečiams. Ko galėtumėte iš širdies palinkėti visiems klaipėdiečiams?

- Norėčiau palinkėti, kad paprasti žmonės neklausytų tų agitacijų. Tegu savo galva išsirenka patikimus, Lietuvai naudingus žmones, tada visiems būtų geriau gyventi. Ir tegu nepasiduoda muilo gabalui, ar saldainių saujai, kuriuos partijos nešioja.

O visiems visada norėčiau linkėti tik gero, blogo - niekada. Kai matau, kad kas nors ką nors namuose ar prie namų gražaus pasidarė, man gera matyti. Aš nepavydžiu, bet džiaugiuosi, kad kitas geriau gali. To ir linkėčiau visiems. Nepavyduliaukime, nekeršykime, džiaukimės kitų gerais darbais. Juk gyvenimas mums duotas džiaugsmui. Tam žmogus ir yra sutvertas, kad džiaugtųsi. Tegu nebūna pavydo, eikime prie gerovės, padėkime vieni kitiems.