Kai Aldona Juozevičienė (Stulginskaitė) paklausia sūnaus Jono, kiek jai metų, ir išgirsta – 103-eji, iš karto sureaguoja: „Nejaugi?“, o po trumpos pertraukėlės, pagalvojusi, nusišypso ir sako: „Tai gyvensiu iki 105-erių, gražus amžius.“

1921 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko ir prezidento pareigas einančio Aleksandro Stulginskio ir Onos Matulaitytės šeimoje gimusi Aldona, muziejuje vadinama vieninteliu prezidentūros kūdikiu, daugiau nei 75-erius savo gyvenimo metus praleido JAV, tačiau niekada neprarado ryšio su Lietuva. Pasirūpino, kad ir nė vienas jos vaikas, anūkas ar proanūkis neprarastų ryšio su istorine tėvyne.

Šiandien Aldona domisi savo tėčio A. Stulginskio 140-osioms gimimo metinėms skirta paroda, kuri bus atidaryta Istorinėje Prezidentūroje Kaune liepos 6 d. Ne tik domisi, bet ir skatina savo šeimos narius dalyvauti jos atidaryme. Parodos atidaryme planuoja apsilankyti net 25 JAV gyvenantys Stulginskių palikuonys.

Tokia dvasinė ištikimybė Lietuvai maloniai stebina ir skatina pasidomėti, kaip ji buvo išugdyta. Ar ta lietuvybė buvo griežtai užkonservuota ir akylai ginama nuo suamerikonėjimo? Ar, atvirkščiai, meilė Lietuvai buvo auginama sumaniai, leidžiant pažinti platųjį pasaulį ir tik neįkyriai skatinant vaikus dalyvauti lietuviškose stovyklose ir veiklose tautiečių apsuptyje?

Ona Stulginskienė su dukra Aldona, baigusia Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos privatinę mergaičių gimnaziją. Jokūbavas, 1939 m. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune archyvo, A. Juozevičienės šeimos archyvo nuotr.

Aldonos charakterį ir pasaulėžiūrą suformavo tėvai. Ji prisimena juos kaip atvirus, nuolat besimokančius žmones. A. Stulginskis visus aukščiausius valstybės postus pasiekė dar iki 40-ojo gimtadienio. Jausdamas didžiulę atsakomybę, nuolat save tobulino; gyvendamas prezidento rūmuose turėjo mokytoją ir abu su žmona išmoko anglų kalbą.

Tokia dvasinė ištikimybė Lietuvai maloniai stebina ir skatina pasidomėti, kaip ji buvo išugdyta. Ar ta lietuvybė buvo griežtai užkonservuota ir akylai ginama nuo suamerikonėjimo?

O. Stulginskienė skaitė knygas įvairiomis kalbomis, prenumeravo Amerikoje leidžiamą „Ladies’ Home Journal“. Dukra prisimena mamą skaitant tuo metu populiarią Louisos May Alcott knygą „Mažosios moterys“ angliškai. Pati Aldona gimnazijoje ir universitete išmoko vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas. Į Ameriką ji pasitraukė su tvirtu įsitikinimu, kad visi to laiko inteligentai mokėjo kalbėti rusiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai ir prancūziškai, daug mokėsi ir nuolat skaitė.

Su būsimuoju vyru Jonu Juozevičiumi (gimė 1915 m. balandžio 28 d. Smilgiuose, Kupiškio vls., Panevėžio apskr.–mirė 1980 m. birželio 4 d. Ilinojaus valstijoje, JAV) Aldoną suvedė buvimas ateitininkų gretose ir bendros medicinos studijos Vytauto Didžiojo universitete. Gal ir bendra gimimo diena suveikė kaip nors magiškai? Deja, Aldona nespėjo supažindinti tėvų su būsimuoju žentu – 1941 m. birželio 14–15 d. Lietuvos prezidentas A. Stulginskis su žmona Ona buvo ištremti į Sibirą.

1957 m. Kaune grįžę iš Sibiro Aleksandras ir Ona Stulginskiai. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune archyvo, A. Juozevičienės šeimos archyvo nuotr.

1944 m. rudenį vos prieš pusmetį studijas baigusi ir ką tik šeimą sukūrusi Aldona išvyko iš Lietuvos, neturėdama jokių žinių apie į Sibirą ištremtus tėvus. Turėjo tik paskutinį tėvų laišką su priesaku išlikti lietuve, katalike ir didžiulį norą išgyventi. Rankraštyje A. Juozevičienė rašo: „Mes, aš ir mano vyras, išgyvenę 1940–1941 m. sovietų okupaciją, žinojome, kad likti Lietuvoje negalime. Aš – išvežtų 1941 m. tėvų vaikas, be to, buvusio Lietuvos prezidento ir buožės vaikas, o mano vyras, nors ir mažažemių sūnus, bet aktyvus to laiko politiniame studentų gyvenime“ (Pasitraukimo iš Lietuvos istorija, publikuota vasario 21 d. „Kauno dienos“ priede „Santaka“).

1949 m. balandžio 5 d. Naujajame Orleane iš laivo „Gen. Harry Taylor“ išlipo jau keturių asmenų Juozevičių šeima. Į Ameriką su Jonu ir Aldona atkeliavo ir jų Vokietijoje gimusios dukros: Ramunė (gim. 1944 m.) ir Jūratė (gim. 1946 m.)

Šeima apsistojo Aldonos dėdės Kazimiero Stulginskio ūkyje Vestvilyje, Ilinojaus valstijoje. Su lietuviškais medicinos kandidatų laipsniais į Ameriką atvykusiems medikams teko pereiti tam tikras numatytas procedūras, kad galėtų dirbti pagal specialybę. Aldona pradžioje liko dėdės ūkyje, o Jonas atliko privalomąją praktiką Šv. Antano ligoninėje Čikagoje. Vėliau šeima keliavo paskui Joną, kuris dirbo valstybinėse ligoninėse kitose valstijose, kol galiausiai grižo į Čikagą ir įkūrė savo medicinos kabinetą. Aldona pradėjo dirbti Mount Sinai ligoninės kraujo banke. Ten dirbo dešimt metų. Vėliau porą dešimtmečių dirbo laboratorijoje Šv. Kryžiaus ligoninėje. 1955 m. balandžio 2 d. Čikagoje porai gimė sūnus Jonas Linas.

Jokūbavo namo verandoje sėdi Ona Stulginskienė, 1939 m. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune archyvo, A. Juozevičienės šeimos archyvo nuotr.

Dar Vokietijoje 1947 m. sužinojusi, kad tėvai gyvi, Aldona ieškojo būdų jiems padėti. Šeima susirašinėjo, tačiau rimtesnę finansinę pagalbą tėvams Aldona galėjo suteikti tik jiems grįžus į Lietuvą 1956 m. Su mama Aldonai, deja, daugiau neteko susitikti (ji mirė 1962 m.), o tėvą pavyko aplankyti du kartus – 1965 ir 1967 m. Su seneliu susipažino ir abi Aldonos dukros, tačiau 1969 m. planuotas vizitas su sūnumi Jonu nepavyko – Aldona negavo vizos, o A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d.

Juozevičių dukros pasirinko močiutės, O. Stulginskienės, kurios, deja, niekada nesutiko, kelią – tapo mokytojomis, o sūnus Jonas pasirinko savo tėvo profesiją – tapo gydytoju reumatologu.

Dar įdomesnis visų trijų Juozevičių antrųjų pusių pasirinkimas. Pasidomėjome, ar tėvai nedarė spaudimo rinktis tik lietuvius sau į poras.

Vyriausioji dukra Ramunė Račkauskienė (Juozevičiūtė) teigia, kad „jokio tėvų spaudimo nebuvo. Tais laikais (1960–1970 m.) ir net šiomis dienomis lietuviškas jaunimas būrėsi į lietuvišką veiklą: organizacijas, stovyklas, lituanistines mokyklas. Buvo lengva susidraugauti ir susiporuoti. Jonas Račkauskas ir aš lankėme Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Susidraugavome tenai.“

Ramunė ir Jūratė Juozevičiūtės lietuviškas šaknis stiprino Dainavos jaunimo stovykloje. Čikaga, 1959 m. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune archyvo, A. Juozevičienės šeimos archyvo nuotr.

Kitos dukros Jūratės Norvilienės (Juozevičiūtės) pasakojimas apie šeimos gyvenimą Amerikoje atskleidžia, kaip buvo išlaikyta lietuviška tapatybė: „Kada mano tėvai po klajojimo Šiaurės Dakotos ir Ajovos valstijose pagaliau galėjo įsikurti išsvajotoje Čikagoje, jie ten rado pilną lietuvišką gyvenimą. Aš tada buvau 7 metų amžiaus. 1950-aisiais ir 1960-aisiais galėjai visus gyvenimo poreikius patenkinti lietuvių pagalba: gydytojai, baleto ir fortepijono mokytojai, bankininkai, kepėjai, virėjai ir siuvėjai – visi lietuviai. Aišku, veikė ir lituanistinės mokyklos šeštadieniais, tautinių šokių grupės, sporto klubai, ateitininkai ir skautai. Kadangi mano šeima gyveno Marquette (Market) Parke, pačiame Čikagos lietuvių centre, mūsų, vaikų, gyvenimas buvo ¾ lietuviškas ir ¼ amerikietiškas, nes vis tiek lankėme vietines mokyklas anglų kalba.“

Aldonos charakterį ir pasaulėžiūrą suformavo tėvai. Ji prisimena juos kaip atvirus, nuolat besimokančius žmones.

Dėl lietuviškos šeimos sukūrimo Jūratė antrino savo seseriai: „Nebuvo jokio spaudimo, tėvų raginimo bendrauti su lietuviais, viskas vyko savaime, natūraliai. Susipažinimas su mano būsimu vyru įvyko per ateitininkų organizaciją. Kai man buvo maždaug vienuolika metų, tėvas, nieko neaiškinęs, nuvežė mane ir seserį į Gimimo Panelės Marijos parapijos (lietuvių parapija Market Parke) ateitininkų susirinkimą. Abu mano tėvai priklausė ateitininkų organizacijai būdami gimnazistai ir studentai Lietuvoje. Nuo to laiko tapau ateitininke ir mums svarbiausia buvo vasaromis važiuoti į Dainavos stovyklavietėje, Mičigano valstijoje, rengiamą ateitininkų stovyklą. Ten susipažinau su vyru Algiu. Jis gyveno Čikagoje, bet priklausė kitai ateitininkų kuopai, tai tekdavo susidurti tik per didesnius ateitininkų ruošiamus įvykius: gegužines, Šiluvos atlaidus ir kt. Labai laukdavome vasaros stovyklų Dainavoje, kur abu vadovavome jaunesniems ateitininkams. Taip ir man, gimnazistei, papuolė susidraugauti su rimtu, gražiu lietuviu.“

Jauniausias sūnus J. Juozevičius pasakoja apie lietuviškų šeimų kūrimo tradiciją: „Iš tikrųjų, buvo gan normalu turėti lietuviškas antrąsias puses išeivijoje. Gal ir buvo šiek tiek tėvų spaudimo, bet Lietuvos dipukų visuomenės spaudimas buvo gal net stipresnis. Mes užaugome Čikagoje, lietuvių išeivijos sostinėje, lankėme JAV mokyklas, bet šeštadieniais eidavome į lituanistines mokyklas, buvome ateitininkai, skautai, priklausėme lietuvių šokių grupėms, chorams, sporto klubams, vasaromis lankydavome lietuviškas stovyklas, būdavo šokių / dainų / sporto šventės Šiaurės Amerikos mastu (Čikagoje, Toronte, Bostone, Niujorke, Klivlande, Detroite).“

Jonas, Jūratė ir Ramunė Juozevičiai prie Kalėdų eglutės. Čikaga, 1958 m. / Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune archyvo, A. Juozevičienės šeimos archyvo nuotr.

Visgi tėvų įtakos Jonas neatmeta: „Kai mes buvom gimnazistai / studentai, tėvai buvo griežti, darbo dienomis neleisdavo į kavines, kinus ar šiaip sau turėti gatvės nuotykių. Savaitgaliais būdavo lietuviška veikla, bet kai pasakydavome tėvam, kad bus koks lietuvių susibūrimas kitame mieste, tai tėvai, be jokios abejonės, leisdavo važiuoti ir duodavo pinigų.“

Ar Aldona kaip nors skatina savo anūkus kurti lietuviškas šeimas ir išlaikyti lietuvišką tapatybę? To galima paklausti jos septynių anūkų ir devynių proanūkių, ypač jei jie atvyks į savo šeimos patriarcho 140-osioms gimimo metinėms skirtos parodos atidarymą liepos 6 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune.