Viešbučio kambaryje rastas lavonas tik prajuokino
Žinomas politikas su meiluže penkių žvaigždučių viešbučio kambaryje susisuko meilės lizdelį. Tačiau iškilo rimta grėsmė, kad gali būti demaskuoti. Politiko karjera ir būsimieji rinkimai pakibo ant plauko, kai paaiškėjo, kad kambaryje jiedu ne vieni, o su... lavonu.
Taip, tai nutiko Klaipėdoje. Bet ne kuriame nors uostamiesčio viešbutyje (kuo irgi nesunkiai patikėtume), o Dramos teatre, kuris penktadienį naują kūrybinį sezoną pradėjo šiuolaikinio britų dramaturgo Rėjaus Kūnio komedijos „Viešbučio kambarys Nr.13” premjera.
Naująjį spektaklį pastatė klaipėdiečiai režisierius Alvydas Vizgirda, dailininkas Anatolijus Klemencovas (scenografija), dizainerė Aina Zinčiukaitė (kostiumai) ir kompozitorius Gintaras Kizevičius (muzikinis apipavidalinimas). Pirmieji jame vaidino Klaipėdos dramos teatro aktoriai Kazimieras Žvinklys (Ričardas), Jolanta Puodėnaitė (Dženė), Igoris Reklaitis (Džordžas), Eglė Barauskaitė (valdytoja), Valentinas Klimas (seklys), Nijolė Sabulytė (Pamela), Vaidas Jočys (Ronis), Vida Kojelytė (Foster), Edvardas Brazys (oficiantas) ir Lina Krušnaitė (kambarinė).
R.Kūnis sukūrė puikią situacijų komediją, o klaipėdiečiai teatralai ją dar gerokai sutirštino absurdo, farso ir grotesko bruožais. Akivaizdu, kad politinis pjesės prieskonis jiems nerūpėjo. Teatras pasišovė sukurti lengvą, „kasinį“ spektaklį, patenkinti miesčionišką publikos skonį, mažumėlę iš jo pasišaipyti ir smagiai visus pajuokinti, žvilgčiojant pro rakto skylutę į svetimą miegamąjį.
Tai jam pavyko. Bet subtilaus humoro prisodrinta tragikomiška angliška pjesė neteko didžiosios dalies motyvacijos ir scenoje virto holivudišku popsu ryškiame prancūziškame buduare. Siekis šokiruoti, linksminti, erotiškai pakutenti ir truputėlį paerzinti tuos, kam nelinksma, čia svarbiausias. Ir vizualiai tai tiesiog trykšta iš raudonai drapiruoto, auksinėmis palmės šakelėmis nusagstyto, iki aitrumo snobiško spektaklio scenovaizdžio bei efektingų, pavieniui eklektiškai stilingų, tačiau bendro vientisumo stokojančių veikėjų kostiumų.
Begalinė režisieriaus ir scenovaizdžio kūrėjų išmonė neišgelbėjo kai kurių aktorių vaidybos ir neapsaugojo jų nuo įprastų pakeltų intonacijų. Ar ne todėl jau antroje spektaklio dalyje K.Žvinklio politikas beviltiškai užkimo, o V.Jočio liguistai pavydaus vyro įtūžis, galiausiai aptikus savo žmoną viešbučio kambaryje, nežinia kur išgaravo. Bene įdomiausia buvo žiūrėti, kaip subtiliai vaidino I.Reklaitis ir E.Brazys, savo personažų charakteriams suteikę originalių spalvų ir vidinės dinamikos. Ką čia slėpti, visiems buvo įdomu pamatyti ir kaip puikiai scenoje su apatiniais atrodo N.Sabulytės Pamela, niekuo nenusileisdama J.Puodėnaitės Dženei. Malonu buvo pasigrožėti išties britiška E.Barauskaitės viešbučio valdytojos laikysena ir superelegantiška suknele. Intrigavo, kokia aktorė taip gerai užsimaskavusi po japoniškais kambarinės apdarais. Kartu apniko spėlionės, kodėl vienuolę primenanti V.Kojelytės slaugytoja Foster taip lengvai pasidavė I.Reklaičio Džordžo gundymams, kodėl jiems net nebandė atsispirti britų politiko žmona... Ir V.Klimo seklio vaidmuo, kuris galėjo būti pagrindinis veiksmo variklis (“Aš atsiminiau!”), sukėlė abejonių. Jis iš tiesų virto gyvu lavonu, arba zombiu be atminties, taip ir nesugebėjusiu pašėlusio tempo spektaklyje sudėlioti ritminius akcentus.
Bet argi tai svarbu? Vis tiek daugumai buvo juokinga. Publika kikeno per visą spektaklį ir skirstėsi džiaugdamasi, kaip smagiai praleido laisvadienio vakarą.
Naujausi komentarai