Viešbučio vadovė viršvalandžių nedirba

Šeštadienio interviu apie gyvenimo malonumus ir nesibaigiančius iššūkius

Paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, viešbučio „Radisson SAS“ Klaipėdoje vadovė Kornelija Erhart (Cornelia Erhardt) kvatodama pasiteiravo, ar diktofono kasetėje tikrai užteks vietos. „Negaliu savo biografijos nusakyti keliais sakiniais – visi įvykiai atrodo labai svarbūs“, - ilgam pokalbiui nuteikė ji.

Prikimusiu balsu Klaipėdoje beveik pusantrų metų gyvenanti ir dirbanti vokietė be perstojo pasakojo apie neįprastus santykius su Kopenhagoje gyvenančiu pakistaniečiu vyru, apie muziejumi paverstus namus, apie meilę juodiems drabužiams. Kornelija vieną po kitos prisideginėjo cigaretes ir, paskendusi prisiminimuose, vis palikdavo jas smilkti peleninėje. Pagavusi nustebusį žvilgsnį, paaiškino: „Žinau, kad rūkymas žudo, bet iš kur žinau, ar nenužudys kas nors kitas. Galbūt mirsiu dvejais metais anksčiau, užtat gyvenimą būsiu nugyvenusi neatsisakydama malonumų“.

Kartu negyvena

- Kornelija, Klaipėdos „Radisson SAS“ – toli gražu ne pirmoji Jūsų darbovietė. Papasakokite apie savo karjerą.

- Pagal išsilavinimą esu interjero dizainerė. Augau architektų šeimoje. Tėvas dirbo baldų dizaino srityje. Baigusi studijas, išvažiavau į Londoną. Ten dirbau aukle ir kartu lankiau anglų kalbos kursus. Keista, bet pamokos vyko viešbutyje. Taip ir susidomėjau šiuo verslu. Labai greitai pamečiau dėl viešbučių galvą. Buvo įdomu viskas, kas su jais susiję. Viename viešbutyje įsidarbinau personalo mokymų vadybininke. Vėliau ėjo vis atsakingesni darbai. Galiausiai atradau „Radisson SAS“. Pastaraisiais metais buvau nuolat paskiriama vadovauti ką tik įkurtiems viešbučiams arba tiems, kuriuos „Radisson SAS“ išpirkdavo iš kitų savininkų. Išvis teko dirbti kone dvidešimtyje šio tinklo viešbučių. Interjero dizaino nepamiršau – kiekviename darbe stengiausi pritaikyti savo žinias, kad viešbutis taptų jaukesnis.

- Turbūt ir Jūsų namai Kopenhagoje turi įspūdingą interjerą?

- Draugai juokauja, kad mano namai atrodo kaip muziejus. Iš tikrųjų, juose pilna įvairiausių mažmožių – iš kiekvienos kelionės abu su vyru vis atsivežame po suvenyrą. Kartais atgabename ir didesnį daiktą. Ir iš Lietuvos žadu parsivežti kokį staliuką ar gražią kėdę.

- Jūsų vyras gyvena Kopenhagoje, Jūs – Klaipėdoje. Ar dažnai Jus aplanko?

- Jis – be galo užsiėmęs žmogus, turi savo verslą. Klaipėdoje mane lankė vos kelis sykius. Esu laisvesnė, todėl pas jį važiuoju aš.

- Ar vyras nepriekaištauja, kad retai matotės, kad pasirinkote tokį gyvenimo būdą?

- Su juo pažįstami jau dvidešimt penkerius metus. Jis iškart žinojo, kad nebūsiu standartinė žmona – nevirsiu pietų ir nebūsiu namų šeimininkė. Aš taip pat nenorėjau vyro, kuris gulėtų ant sofos prie televizoriaus ir gertų alų. Tai buvo abipusis susitarimas. Esame patenkinti savo santykiais. Noriu būti laisva, ir jis gerbia šį mano norą. Santuoka – tai nebūtinai gyvenimas kartu. Partneriai neturi vienas kitam nusibosti.

- Tad kai nutaikote laisvesnę dieną, skubate į Kopenhagą?

- Ne tik. Turiu daugybę draugų visame pasaulyje, todėl noriai lankau ir juos. Vyras tai žino ir puikiai mane supranta.

Laisvalaikis – su telefonu

- Ar neteko susidurti su neigiamu požiūriu? Juk esate moteris vadovė, o tai – reta.

- Teko ir ne kartą. Šis pasaulis priklauso vyrams, nesvarbu, kur bebūtum – Lietuvoje, Vokietijoje ar Egipte. Manoma, kad moteris negali sėkmingai vadovauti, nes ji viską matuoja ne tik protu, bet ir širdimi. Nesąmonė. Tai kaip tik yra pliusas, o ne atvirkščiai. Šiaip karjeros aukštumų pasiekti norinti moteris turi dirbti visu šimtu procentų daugiau nei vyras.

- Dirbate skirtingose šalyse su skirtingų tautų atstovais. Ar nesunku?

- Kartą manęs paprašė suskaičiuoti, su kelių skirtingų tautybių žmonėmis man teko dirbti. Suskaičiavau ir nustebau – dvidešimt septynių. Prisipažinsiu, tai nelengva. Reikia turėti ne tik gerus vadovavimo, bet ir bendravimo įgūdžius. Prie kiekvieno reikia prieiti savaip. Bet aš susitvarkydavau. Nuobodu, kai viskas einasi lyg sviestu patepta. Todėl, kai baigsis mano kadencija čia, prašysiu, kad išsiųstų mane ten, kur daugiau iššūkių. Pavyzdžiui, į Artimuosius Rytus.

- Gal esate darboholikė?

- Jokiu būdu. Viską susiplanuoju taip, kad spėčiau iki darbo dienos pabaigos. Išvis manau, kad darboholikai – tai mitas. Tiesiog yra žmonių, kurie negali išspręsti vidinių problemų arba neturi asmeninio gyvenimo. Jeigu žmogus vakare devintą vis dar prie darbo stalo, visai nereiškia, kad jis turi daug darbo.

- Kaip leidžiate laisvalaikį? Per pusantrų metų spėjote rasti Klaipėdoje draugų?

- Vakarais pasiklausau muzikos, išgeriu taurę raudono vyno. Nors ir esu vokietė, alaus nemėgstu. Mano silpnybė – telefoniniai pokalbiai. Galiu plepėti valandų valandas. Su vyru, su draugais. Šiam tikslui elektroninis paštas netinka – negali pajusti žmogaus emocijų. Noriu iš balso girdėti, kaip jaučiasi artimas man žmogus. Klaipėdoje turiu kelis bičiulius. Kartą per mėnesį surengiu jiems kokteilių vakarėlį, mėgstame kartu papietauti. Dauguma jų – čia gyvenantys užsieniečiai. Mėgstu sportuoti – plaukioju, žaidžiu tenisą. Tik nedarau to specialiai – kai užsimanau, tada ir sportuoju. Nemėgstu savęs prievartauti. Viskas turi teikti malonumą.

- Rūkymas – taip pat malonumas?

- O taip! Su siaubu laukiu kitų metų, kai nebebus galima rūkyti baruose ir viešbučiuose.

Lietuviškai dar nešneka

- Po truputį gyvenate vis kitoje šalyje. Kokius daiktus vežiojatės?

- Jokių. Į Klaipėdą atvykau su keturiomis dėžėmis. Jose – tik drabužiai.

- Rengiatės išskirtinai juodai. Iš kur toks pomėgis?

- Teisingai, paprastai rengiuosi juodai. Negalvokite, tikrai turiu džinsus ir kelis šviesesnius drabužius, tačiau meilė juodai spalvai atsirado dar vaikystėje. Būdama mergaitė, lankiau šokius. Kartą prieš pasirodymą su mama nuėjome pirkti suknelės. Vitrinoje pamačiau nuostabaus grožio juodą suknutę. Mama sakė, kad jos tikrai nepirks – arba neis su manimi į pasirodymą. Sakiau, kad nupirktų suknią ir gali neiti. Nupirko. Nuo tada nesiskiriu su juodais drabužiais.

- Bet juk atėjo vasara – ar nekaršta?

- Teko dirbti Egipte, kur temperatūra pašokdavo iki keturiasdešimties laipsnių karščio. Nieko, išgyvenau. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi jam labiausiai tinkančią spalvą, tik ne visi ją sugeba atrasti. Aš atradau ir manau, kad juoda man tinka. Bent jau taip sako žmonės.

- Gal spėjote pramokti lietuvių kalba?

- Gaila, bet ne. Žinau kelis žodžius, bet dėl prasto tarimo stengiuosi jų nesakyti. Šneku angliškai, daniškai ir prancūziškai. Keista, bet Lietuvoje ne tik paprasti žmonės, bet ir kai kurie verslo partneriai nebendrauja anglų kalba. Užsienyje viskas kitaip.

- O ką dar galite pasakyti apie klaipėdiečius?

- Visiems užsienyje kartoju, kad lietuviai, o ypač klaipėdiečiai, labai gražūs. Gaila tik, kad tiek daug jų išvažiuoja gyventi ir dirbti į užsienį. Reikia ką nors daryti, kad žmonės nebėgtų.

- Ar dvejojote, gavusi pasiūlymą dirbti Klaipėdoje?

- Apsisprendžiau akimirksniu. Buvo svarbūs du dalykai – kad šioje šalyje dar nedirbau ir kad Kopenhaga yra netoli. Norėjau kada panorėjusi lankyti vyrą.