Taip pat Lietuvoje lakūnų žygdarbio atminimui rengiama tarptautinė aviacijos šventė S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome Aleksote, Kaune.

Liepos 14 d. Ščecino miesto aikštėje Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras surengs pasirodymus. Liepos 15 d. Ščecine, Šv. Jokūbo katedroje, bus laikomos Šv. Mišios, prie koplyčios, kurioje pakabinta S. Dariaus ir A. Girėno atminimo lenta, padėtos gėlės.

Vėliau Lietuvos delegacija dalyvaus pagerbimo ceremonijoje žūties vietoje Pščelniko miške prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo. Čia bus atliekama Žodžio liturgija lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat skambės Lietuvos ir Lenkijos himnai, gros Lietuvos karinių oro pajėgų orkestras. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai dedikuos pagarbos ir atminimo salvės. Susirinkusiems žodį tars Lietuvos Seimo ir Vyriausybės atstovai, Lenkijos Vyriausybės, savivaldos atstovai. Žuvusieji bus pagerbti tylos minute.

Prie paminklo Pščelniko miške Punsko S. Dariaus ir A. Girėno vardo gimnazijos moksleiviai atliks meninę programą. Čia taip pat bus sutikti jau VI tradicinio estafetinio pagarbos bėgimo „Kaunas–Soldinas“ dalyviai, kurie gabena keletą žemės saujų iš S. Darius ir S. Girėno Tėviškės vietų.

Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės atstovai S. Dariaus ir A. Girėno skrydžio per Atlantą minėjimo renginiuose Lenkijoje dalyvaus Lietuvos delegacijos, vadovaujamos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, sudėtyje.

Lietuvoje liepos 14-15 d. S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome Aleksote, Kaune vyks tarptautinė aviacijos šventė skirta Lietuvos 100-mečiui ir S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio minėjimui. Čia renginio svečius ir dalyvius skrydžiu pasveikins šiuo metu NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdančios Portugalijos ir Ispanijos karinės oro pajėgos su naikintuvais „F-16“ ir „Eurofighter Typhoon“. Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos susirinkusiems pristatys orlaivius „AS365N3+ Dauphin“ ir „Mi-8“, o norintieji pasimatuoti katapulto kėdę, piloto šalmą ar daugiau sužinoti apie Karines oro pajėgas, tai galės padaryti liepos 15 d. atvykę prie Karinių oro pajėgų Ginkluotės ir technikos remonto depo įrengtos ekspozicijos.

Aviacinėje programoje liepos 14 d. bus galima pamatyti tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių grupinius ir individualių akrobatinių lėktuvų pasirodymus, sklandytuvų ir skraidyklių skrydžius, oro balionų šou, parašiutinius šuolius. Renginyje taip pat bus galima išvysti istorinių ANBO lėktuvų ir legendinio lėktuvo „Lituanica“ kopijos pasirodymus. Kauniečiai ir miesto svečiai galės grožėtis aviaciniais pasirodymais tiek danguje, tiek ant žemės, kartu iš arčiau apžiūrėti įvairius orlaivius.

Iki S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 1933-ųjų vasarą Atlanto vandenyną bandyta perskristi 73 kartus, tačiau tik apie 30 skrydžių buvo sėkmingi ir tik tris kartus pavyko be nutūpimo nuskristi daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų.

Savo sumanymui įgyvendinti S. Darius ir S. Girėnas įsigijo šešiavietį 365 AJ lėktuvą „Bellanca Pacemaker CH-300” ir jį patobulino – pailgino sparnus, įmontavo galingesnį variklį, įrengė papildomus kuro ir tepalų bakus.

1933 m. liepos 15 d. 16 val. 24 min., nedideliu lėktuvu, pavadintu „Lituanica”, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, lakūnai pasiryžo įveikti Atlantą ir be nutūpimo nuskristi iki Kauno. Deja, 1933 m. liepos 17 d., 0 val. 36 min., dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške, amžinai nurimo perskridusių Atlantą ir didelę Europos dalį narsiųjų lakūnų širdys ir „Lituanicos” gausmas. Iki skrydžio pabaigos – Kauno aerodromo – tebuvo likę apie 650 kilometrų, maždaug trys skridimo valandos.

S. Dariaus ir S. Girėno skrydis numatytu maršrutu buvo tiksliausias. Pagal be nusileidimo nuskristą nuotolį – 6 411 kilometrų – tai buvo antras pasiekimas aviacijos istorijoje. „Lituanicos” skrydis trukęs tik 37 val. 11 min. spėjo išgarsinti pasaulyje Lietuvos vardą, įeiti į transatlantinių skrydžių istoriją ir kaip antras pagal nuskristą be nutūpimo nuotolį bei pirmas skrydis, atvėręs kelią pašto gabenimui lėktuvais.

Iš Mato Šalčiaus referato, skaityto Buenos Airėse (Argentina) 1937 m. liepos mėn. 17 d. Ekonominės draugijos „Išvien“ ir Čiurlionio meno ratelio parengtame minėjime:

„Šiandien sueina lygiai 4-ri metai labai garbingo, bet kartu ir liūdno – tai Dariaus ir Girėno perskridimo per Atlanto vandenyną ir jų tragiško žuvimo.

Mes susirinkome čia vienu kartu su savo tėvų žeme Lietuva, su Šiaurės Amerikos lietuviais ir su pasaulio lietuviais tą žygį paminėti ir prisiminti jo reikšmę mums visiems.

Nedaug mes, lietuviai, tokių žygių turime kaip Dariaus ir Girėno. Senovės Pilėnų kunigaikščio Margio susideginimas lauže su visais pilies gynėjais, Vytauto Didžiojo nugalėjimas kryžiuočių ties Žalgiriu, Jonušo Radvilo pasiryžimas išvaduoti Lietuvą iš nelemtos unijos su Lenkija su švedų karaliaus Karolio pagalba; daktaro Vinco Kudirkos, sergančio džiova ir nesiliaujančio kovoti su dviem didžiausiais Lietuvos priešais—caro valdžia ir žmonių tamsumu, per savo „Varpą“; knygnešio Bielinio-Bieliako žygiai, slapta nešant lietuviškas knygas pro rusų žandarų užtvaras; karininko Juozapavičiaus, Eimučio, Povilo Lukšio, Sidaravičiaus, šaulio Matulaičio, Dovydaičio ir kitų Lietuvos kariuomenės ir šaulių savanorių paaukojimas savo gyvybės už Lietuvos nepriklausomybę—vis tai yra žygiai, kuriems savo taurumu gali prilygti Dariaus ir Girėno pasiaukojimas Lietuvos garbei ir geram lietuvių vardui pasaulyje.

Visų yra priimta gerbti žuvusiuosius dėl savo šalių kare ar atliekant kuriuos svarbius ir naudingus darbus, nors jie būtų žuvę iš pareigos. O Darius ir Girėnas žuvo dėl savo gera valia ir pasiryžimu pasiimto žygio. Dėl to jų žygis yra kilnesnis ir dėl to jiedu yra visų lietuvių pasaulyje gerbiami ir minimi.

Trumpai kalbant, Dariaus ir Girėno žygis buvo toks: 1933 metais liepos 15 d. New Yorke pakilo į orą lėktuvas „Lituanika“ su dviem lakūnais—Darium ir Girėnu ir pasileido į rytus per Atlanto Vandenyną su tikslu perskristi tą 4 000 kilometrų pločio vandenį ir nuskristi be sustojimo į Kauną, tuo būdu kaip ir sujungti tiesioginiu ryšiu antrąją mūsų išeivių tėvynę — Šiaurės Ameriką su Lietuva.

Jie vežė į Kauną Amerikos lietuvių laiškus ir pasveikinimus savo artimiesiems Lietuvoje.

Jauni vyrai, pačiame savo jėgų ir amžiaus žydėjime, drąsiai leidosi į šį žygį, nors jie žinojo, kad prieš juos yra 6 000 kilometrų tolis, susidedantis daugiausia iš beribio vandens, kad jų mašina bet kada gali sugesti, benzinas gali išsibaigti, audros ir viesulos užeiti ir jų skardos paukštį be pėdsako paskandinti vandenyno gelmėse kaip menką skiedrą. Jie tai žinojo, bet vis dėlto leidosi į šį žygį, nes numatė, kad sėkmingas jo atlikimas iškels Lietuvą ir jos žmones viso pasaulio akyse kaip drąsius vyrus, kurie gali tokį didelį žygį atlikti.

Visas pasaulis žinojo apie du lietuvius, išskrendančius iš New Yorko į Kauną. Svarbiosios radijo stotys pranešė, kai jie pakilo New Yorke. Pranešė San John, o stotis New Foundlende, kad matė juodu perskrendant. Pranešė Airijos ir Anglijos stotys, kad matė „Lituaniką“ praskridus pro juos ir laikant kelią į rytų pusę.

Kauno radijo stotis klausė tų pranešimų. Visas Kaunas pasikėlė į Aleksoto kalną, į aerodromą sutikti savo didvyrių. Įsitempę laukė pasirodant taip pageidaujamo paukščio. Aerodromas ir Kaunas nušvito šviesomis, nes „Lituanika“ turėjo apie vidurnaktį pasirodyti ties Kaunu. Artinosi ta valanda. Visi su džiaugsmu laukė, kad tik greičiau, tik greičiau pasirodytų laukiamas paukštis.

Vidurnaktis. Jau po vidurnakčio. Jau ima brėkšti rytai, bet „Lituanikos“ nėra. Džiaugsmas virsta pradžioje susirūpinimu, paskui sunkiu nujautimu, kad galėjo kas nors ne gera su skridikais atsitikti. Visi dar laukia. O gal dar atskris? Gal kur paklydo?

Aiškiai įdienojus, per radijo ir telegrafu gauta žinia, kad už puspenkto šimto kilometrų nuo Kauno, Soldino pušynėlyje rasta nukritusi „Lituanika“ su abiem žuvusiais.

Nuo ko tikrai žuvo Darius ir Girėnas — lig šiai dienai palieka paslaptis. Yra keli spėjimai. Vienas sako, kad jiedu paklydę, neturėdami gerų prietaisų skraidyti ir, išbaigę benziną, nukritę. Kiti sako, kad jie norėję nusileisti kur nors, matydami, kad baigiasi benzinas ir rūkuose paskendusį mišką palaikę pieva, ir pagaliau dar yra spėjimų, kad jie buvę vokiečių kareivių nušauti, įskridę į jų sustiprintą juostą lenkų koridoriaus pasienyje.

Tokiu būdu tas palieka paslaptimi. Aišku tik viena, kad abu lakūnai yra žuvę savo užsibrėžto tikslo išsipildymo prieangyje.

Lietuva ir mes, lietuviai, buvome kelis šimtmečius nustelbti. Dar Didžiojo karo metu mus kai kurie nenorėjo pripažinti. Dabar skaitysis ir gerbs.

Mūsų visi tautai Dariaus ir Girėno žygis daug davė. Jų skridimas suartino didžiausią mūsų išeivijos dalį Šiaurės Amerikoje su savo motiniška šalimi. Jis plačiai išgarsino Lietuvos vardą. Bet kas svarbiausia, parodė amžiną lietuvio pasiaukojimo pavyzdį savo visuomenės labui.

Mūsų tautos branduolys įvertino jų žygį. Nėra didesnio miestelio Lietuvoje, kuris neturėtų gatvės ar aikštės, pavadintos Dariaus ir Girėno vardu“.

Leidinys „Lituanicos“ skrydžio relikvijos Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose