Portalo redakcija antradienį gavo "Vilniaus dienai" adresuotą europarlamentaro Vytauto Landsbergio straipsnį. Tekstą spausdiname netaisytą.

Kieno namas

Lietuvoj stokojame problemų. Taip nutarę, regis, atnaujiname kovas dėl raidės „w“ ir kitos užsieniečių pavardžių rašybos.

Drįstu manyti, jog pirmoji radosi kalba, o tik po to - mėginimai užrašyti jos elementus. Kalba radosi susikalbėjimui tarpusavy. Kalbėta ir toliau kalbama garsais, ne rašmenimis. Susirašinėjimas, kad ir su dievais ar mirusiais, radosi vėliau ir ligi šiol išlieka sąlygiškas dalykas. Arba - papildomo susitarimo užduotis. Jo nepasiekus - nesusikalbėjimo šaltinis, nors turėjo papildyti susikalbėjimą. Tad skirkime kalbą, kurią girdime, nuo rašybos ženklų, kuriuos matome. Juose kalbos problemų nėra, tik mūsų problemos.

Išgirdęs „hei“ suvokčiau, kad mane šaukia užsienietis arba apsimetęs tokiu, nes lietuviai susižino mesteldami „ei!” Bet man visai neskaudėtų galva, ar turim numanyti ten „hey“, ar vienodai girdimą „hei“.

Kita vertus, nusakymas „šis namas - Jan Piotrovski (Piotrowski)“ būtų nesąmonė, o štai „Jano Piotrovskio“ skamba visai normaliai ir suprantamai. Šis namas ir sodyba - Jano Piotrovskio, taip, tokį nuosavybės patvirtinimą bevelytų ir pats p. Piotrovskis veikiausiai pamojęs ranka į lygiai taip ištariamą „owskį“.

Yra norinčių Janą Piotrovskį vadinti Jan‘u Piotrowski‘u ir tikinčių, kad čia įmanoma išgirsti koks skirtumas. Rašto tekste jis būtų matomas kaip akių vargas, tai gal ir verta gausintis problemų. Jei kam dar trūksta vargo, žinoma.

Kadaise sutikau Lenkijoje buvusį vilnietį dainininką, mano anksčiau pastebėtą kaip vardą karo metų lietuviškų operos pastatymų afišose. Dabar jis linksmai prisiminė tuos jaunystės laikus: „mano pavardė Katin, o jie rašydavo Katinas“. Ką gi, lietuvių kalba bent padeda skirti, kur vyriškis. Bet jeigu kas norėtų slėptis, tai tiems neturėtų būti draudžiama. Juk slapstosi mūsų pačių mergaitės ir moterys, kada ne kada nusikirsdamos pavardžių galūnes.

Nedrauskime nė raidės „w“ užsieniečių dokumentuose. Net įstatyme galime įrašyti, jog tai išimtis kaip užsieniečių laisvo pageidavimo dalykas. Gaila, Mykolo Römerio (Roemerio) niekas nepaklausė, ar savo valia tapo Romeriu. Aš vis vien taip netarsiu, o kai pamatau iškreiptą, be umliauto, burnoj neskanu. Arčiausiai prie kalbos būtų Remeris, ypač, kad ne užsienietis, arba rašykim, kaip žmonės rašo. Kaip jo antkapy Rasose lietuvišku parašu užrašyta: Römeris. Juk nekaposim, tikiuosi.

Redaktoriai įsiveda svetimų Lietuvai minčių, naudingų kitoms šalims, bet už tai nebaudžiami ir neturi būti baudžiami. Tegul krenta tiražai, ir viskas. Apie parsidavėlius ramiai paskelbkim. Bet negąsdinkim ir dėl tų atvejų, kai įsives lietuviškame oficialiame alfabete kokią nors „w“. Linksma būtų skaityti reportažą „Kelionė į Waršuwą pro Malkinę“ (yra toks miestas baltiškose žemėse netoli Waršuwos). Apskritai esam pernelyg niūrūs, ir tai kenkia lietuvių viešajai sveikatai.

Jei visuomeninio naktinio maitinimo įstaiga pasivadins „La Bamba Treenis“ arba „Qveitas“, tai tegu sau vaikai iki 30 metų žaidžia, nelyginant „Los patrankomis“. Kai pamatau artimajame užsieny ES mišriakalbį neoninį užrašą „Crown Plaza“, jaugi pasijuntu kaip Vilniuje, svarbu, kad viskas pagal įstatymą. O įstatymiškai drausti viešus žaidimus raidėmis ar didmiesčio burtažodžiais tiesiog nesiūlyčiau. Provincija nori atrodyti kaip ponai, ir tai kultūros problema. Bet ligos praeina, hey. Kalba nemirs, kol mylėsim jos lietuvišką skambesį. Užtat žudikai, kurie dainuoja lyg lietuviškus žodžius - kai ilgiau įsiklausai, - bet nesuvokiama niam-niamų tartimi, nusipelno rūstaus pasmerkimo.