Vyksta vasaros emigracija į sodus

Daugybė klaipėdiečių vasaros sezoną apsigy-vena kolektyviniuose soduose.

Ten jie pamiršta gatvių gaudesį, spūstis, dusimą miesto autobusuose bei namų nuobodulį prie televizoriaus.

Gajūs sodo gyviai

Sodas – tai gyvenimas tarsi emigracijoje, kur žmones įkvepia kūrybos laisvė, kur būtina išsiugdyti ir nepalaužiamą ryžtą kovoti su... kolorado vabalais.

Seniausiuose Klaipėdos kolektyviniuose soduose, kurie egzistuoja jau penktą dešimtį metų, sutikome besidarbuojantį Romą Butkų. Šis tol neatsitiesė kalbėti, kol nebaigė žygio iki paskutinės vagos galo: rinko kolorado vabaliukus. Rinko juos į vienkartinę stiklinaitę ir skandino acte. Šliukštelėjus ant tako, kad suskaičiuotų, kiek sumedžiojo, dalis dryžuotųjų ropinėjo lyg nieko nebūtų atsitikę! Tai gajumas gyvio!

„Šiluma – gerai, šiltas lietus su perkūnija – sodų pasauliui dar geriau, tačiau traukia nenugalima kolorado vabalų armija! Kas dvi valandas pereinu visas bulvių lysves. Griežtai laikausi grafiko, nes kitaip iš karto bus jų viršus. Vis prirenku jų po stiklinaitę. Tik acto, matote, nelabai bijo. Teks deginti bjaurybes“,- dalijosi sodininkų dienos aktualijomis R. Butkus.

Nušalo gėlės

Dar papasakojo, kad žmonelę Janiną šis pavasaris pravirkdęs: daug gėlių neišdygo, nepražydo. Kai sausį buvo iki 10 laipsnių šilumos, augalai manė esant pavasarį ir ėmė brandinti pumpurus. O paskui tokie šalčiai žnybtelėjo, kad paskubėjusieji vegetuoti neišlaikė, iššalo.

Kol R. Butkus turėjo pertrauką iki kito žygio į bulvių lysves, apžiūrėjome sodelio valdas.

Statybos rėželiuose

„Baltijos“ sodo sklypai tuo įdomūs, kad buvo pirmieji paskirti žmonėms. Ir šį buvo gavęs uosto darbuotojas, dabartinio šeimininko uošvis Jonas Duškevičius. Tuomet dar niekas neįsivaizdavo, kuo gali pavirsti sodų sklypai. Tuometė vaizduotė toliau svogūnų, morkų, burokėlių lysvių nesiekė. Sklypai buvo dalijami daržams, kur dar galėtų išsitekti keli krūmai agrastų, serbentų, o jau obelys – nebūtinai. Sklypai čia išdalyti siaurais ir ilgais rėžiais, kurių plotis – vos 8 metrai.

„Paskui pradėjome statyti Brežnevo laikų sodų būdeles. Kitokių neleido. O ir šios 8 metrų rėžiuose vos tilpo. Būdelės turėjo būti be verandų. Įsirengti verandas draudė statybų normų taisyklės. Vėliau sodų sklypus Mažajame Kaimelyje planavo, matavo normalesnius, ne tokius siau-

rus. Dabar, matote, kiek visuose Mažojo Kaimelio soduose didelių namų pastatyta ir vis naujų statoma. Žmonės čia įsikuria visam gyvenimui. Sodai pamažu praras savo pirmykštę paskirtį“,- kalbėjo R. Butkus.

Sodininkystė – tarsi kūryba

Ir aštuonių žingsnių pločio rėžyje žmonėms užtenka vietos kūrybinei daržininkystei. Sodininkas Romas atvėrė tik plėvele dengto šiltnamio duris ir parodė jau matomą kūrybos rezultatą: išdidūs ir vešlūs pomidorų daigai jau taip išaugę, sutvirtėję, kad žydi visos kekės, tuoj pasirodys pirmi žali rutuliukai ir - „Joninėms savų pomidorų tikrai bus!“- užtikrino šeimininkas. Tai esąs žmonos Janinos kūrybos džiaugsmas: jau nuo vasario pradedanti vaikščioti su indeliais nuo palangės prie palangės – kur daugiau saulės, kur pomidorų daigams šilčiau. Ir daigai dosniai už dėmesingumą atsidėkoja: klusniai auga ir veši.

Kita kūryba – ant palangės daiginti bulves, paskui auginti jas po plėvele. Pasiteisino - šios jau sukrovusios žiedus. Joninėms Romo ir Janinos šeima ragaus ir savo šviežių bulvių. Svarbu budėti - nemažinti kovos su kolorado vabalais. O sraigės, kuriomis buvo užleisti Mažojo Kaimelio sodai, kai žlugo greta buvęs ir sraiges veisęs pramoninių šiltnamių ūkis, jau beveik nugalėtos. Šios patraukė kur saugiau – į mišką už Vasaros koncertų estrados. Kiek sugebėjo gyvos pereiti Kretingos ir Liepojos gatves.

Savi svogūnlaiškiai skanesni

Trečiojo maršruto autobusas stotelėje prie sodų vis pakrato po pulkelį sodininkų, nešinų maišiukais, krepšiukais. Šiek tiek valgio iš namų. O sugrįš į juos taip pat ne tuščiomis, daržas jau duoda derlių: rabarbarų, ridikėlių, krapų, salotų, svogūnlaiškių, rūgštynių.

Turėti sodą, kad ir 8 metrų pločio, greta miesto – dabar prilygsta prabangai. O kai kas sugebėjo šį nekilnojamąjį turtą sumaniai papildyti – pasistatyti puikų namuką ir nepažeisti jokio įstatymo. Net neperžengus 8 žingsnių pločio sklypo. Tokį sumanumą laiku ir sėkmingai pademonstravo klaipėdietė Dalia. Dabar statybų kainos kitos.

Po savo būsto langais žydinti gėlė mielesnė ir kvapesnė, iš greta esančios lysvės svogūnlaiškių ir ridikėlių skonis gardesnis. O sodininkai ne vien apie sunkumus, mokesčius, elektrą ir vandenį kalba. Kalba ir apie bendravimo džiaugsmą. „Per žiemą, kai stumdomės namuose, tai su mamyte būnam kaip katės maiše. O čia mums - džiaugsmas, rojus, mieliausi žmonės vienas kitam. Kas rytą keliamės kaip į prasmingą žygį – į savo daržo darbus“,- nesiliovė džiaugtis R. Butkus, vis pagirdamas ir savo gyvenimo šeimininkę Janiną.