Anot jo, išgyvenimo kursuose instruktoriui reikia kankinti savus, o tai labai sunku psichologiškai.

– Esate diplomuotas stiklo menininkas. Kaip susiklostė, kad tapote ir profesionaliu kariu?

– Tai suderinama, nes kariuomenėje yra nemažai kūrybos. Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus ir jo požiūrio, bet savo profesinius įgūdžius esu pritaikęs visiškai tiesiogiai. Esu sukūręs keletą antsiuvų, ženklų. Vieną ir pats nešioju ant savo beretės.

Centre turime tradiciją ant berečių nešioti ženklus tų dalinių, iš kurių atėjome. Viename centre visi yra instruktoriai arba ekspertai, o taip matai to žmogaus praeitį, iš kur jis atėjęs. Tai visai nebloga tradicija.

– Kaip kūrybą suderinti statutinėse organizacijose, kur viskas griežtai reglamentuota?

– Viską galima suderinti. Viena vertus, tai statutinė organizacija, turinti griežtas taisykles. Kita vertus – joje tarnauja žmonės ir jie nėra visiškai sukaustyti taisyklių.  Jie gana atsipalaidavę, požiūris nėra labai griežtas.

– Baigėte Dailės akademiją. Ar dirbote su stiklu? Kada perėjote į karybą?

– Turiu reikalų su stiklu tik tiek, kiek stiklą paimu į rankas. Visi mano stiklo darbai ir buvo atlikti studijų metais iki 1995 m. Vėliau labai greitai nuėjau į jėgerių batalioną.

– Kokios buvo aplinkybės, kad taip nusprendėte?

– Jau studijų pabaigoje ėmiau suprasti, kad tarp dailininkų man sudėtinga rasti vietos. Viskas, kas susiję su technologijomis, buvo gerai, bet jaučiau, kad kūrybinėje plotmėje nesu rimtas konkurentas.

– Ir bohemiška aplinka – ne jums?

– Nelabai. Jau prieš tai buvau krašto apsaugos savanoris. Kai kurie dėstytojai studijų metais nesuprato, ką aš veikiu Dailės institute. Po naktinio budėjimo ateini tiesiai į paskaitas su uniforma, o jie žiūri į tave ir sako – tai ką tu veiksi, kai baigsi Dailės institutą? Ar tu labiau karys, ar dailininkas? Tačiau buvo dėstytojų, kurie žiūrėjo į tai pagarbiai, toleravo.

– Nusprendėte tapti profesionaliu kariu. Kur mokėtės karinių dalykų?

– Pirmiausia iš kolegų. Taip nutiko, kad iš pradžių tapau išminuotoju. Mano geras bičiulis tuo metu kaip tik vadovavo išminuotojų būriui, taigi ir aš pasiprašiau ten. Išminavimas, kuris įsivaizduojamas kaip laidelių karpymas užsimerkus ir spėliojimas, yra visiškai ne toks.

Kai su tuo susipažinau, tapo įdomu. Daugiausia dirbome su standartiniais užtaisais, likusiais nuo karų, tie daiktai tapo gerai žinomi. Darbas įdomus tuo, kad kas kartą, kai gauni iškvietimą, daikto pavadinimas yra tas pats, o situacija kita.

– Prisiminkite stipriausiai sukrėtusį arba pareikalavusį daugiausia įtampos, žinių ir ištvermės atvejį.

– Ypatingą atvejį nelabai ir galėčiau minėti. Teko susidurti su teroristiniais užtaisais. Tuo metu, 1995–1996 m., Lietuvoje buvo populiaru sprogdintis. Teko susidurti su rimtu užtaisu, bet nerimtu detonatoriumi, taigi reikalai išsisprendė labai paprastai.

Kitas atvejis, kai su bičiuliu Povilu dirbome Raudondvaryje. Tai buvo dėl Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškos minosvaidžio minos, gulinčios trys metrai nuo pastato pamatų. Aplinkui – gyvenamasis rajonas.

Nenorėjome tokios būklės minos transportuoti per miestą, nusprendėme naikinti vietoje. Prisimenu, kad buvo labai daug apsauginių darbų, labai trumpas „bupt“ ir viskas baigėsi. Rimtesnių darbų turėjo mano kolegos. Jiems pasitaikė, pavyzdžiui, 0,5 tonos sveriančios bombos Aleksote. Man nėra su kuo lygintis.

– Išminuotojo darbas, švelniai tariant, labai pavojingas. Ar išminuotojai turi kokių nors tarpusavio juokelių? Pavyzdžiui, kad išminuotojas klysta tik vieną kartą.

– Sako, kad klysta du kartus. Pirmą kartą – kai pasirenka specialybę. Pasakysiu tiesą, su išminuotojais esu turėjęs ne tiek ir daug reikalų. Maždaug metus pabuvau tame būryje, vėliau įstojau į profesionalią alfa kuopą, kuri labiau susijusi su tolimąja žvalgyba. Čia mano išminavimai praktiškai ir baigėsi.

– Tuomet atsirado ir specialiosios misijos, ir snaiperio karjera, ir net nesėkmingas, bet sėkmingai pasibaigęs šuolis parašiutu?

– Aš jį vadinu labai sėkmingu. Labai rimta situacija baigėsi kaip geras nuotykis. Visa tarnyba buvo įdomi. Dar nekalbėjome apie savanorišką tarnybą, kurioje praleidau apie ketverius metus nuo 1991 m. vasaros. Nė vienoje misijoje nei Irake, nei Afganistane kovinėje situacijoje nesu iššovęs šūvio, neprireikė.

Lietuvoje teko iššauti. Teko tai padaryti virš tarybinių desantininkų galvų, kai jie nepakluso reikalavimui sustoti poste. Dabar tiksliai neprisimenu, kurie tai buvo metai – gal 1992 m. ar 1993 m. pradžia, kai jie dar buvo čia.

Lietuvoje tuo metu buvo ne ką kitokia situacija, nei misijose Kosove ar Irake. Tuo metu savanoriai absoliučiai nežinojo, kuo viskas baigsis. Galima sakyti, kad dažnai teko vaikščioti peilio ašmenimis.

– Dauguma buvo jauni vyrai, nelabai turėję karinės patirties. Ar suvokėte, kuo rizikuojate?

– Tai, ko gero, ir yra pagrindinis veiksnys, kodėl vyrai tam pasiryžta – nes turi mažai patirties. Žvelgiant iš mano dabartinės perspektyvos, jei tuomet būtų užvirusi rimta pekla, mums tikrai būtų rimta. Tačiau viskas taip sėkmingai išsisprendė, kiekviena konfliktinė situacija gražiai baigėsi. Tenka pasidžiaugti dėl to.

– Paminėjote žvalgų mokyklą. Kiek ilgai mokėtės joje?

– Nemistifikuočiau šios specialybės, kaip ir snaiperių. Jų paskirtis yra labai aiški – surinkti informaciją apie priešą. Toje mokykloje kareiviai mokomi veikti labai sudėtingomis sąlygomis. Labai dažnai ir nakties, ir dienos metu. Kilometražas netrumpas, einama su kroviniu ant pečių. Reikia puikiai orientuotis, reikia geležinės sveikatos, fizinio ir psichologinio pasirengimo. Sakoma, kad visko galima išmokti, fizinį pajėgumą įgyti. Tačiau psichologiją reikia patikrinti.

Vienas pagrindinių kursų yra devynias savaites trunkantis patrulio kursas – sudėtingas ir morališkai, ir fiziškai. Kiti kursai, kuriuos žvalgai pereina, labai svarbūs. Tai išgyvenimo kursai. Civiliai galvoja, kad mes patenkame į ekstremalią situaciją, negyvenamą salą ir pan., stengiamės ten užsikurti laužą, kažką pasigauti, suvalgyti – palaikyti savo pajėgumą. Tačiau šitas kursas daug platesnis. Tai sudėtingi mokymai, kurie nemažai pareikalauja ne tik iš pačių dalyvių, bet ir instruktorių. Tam tikra prasme instruktoriui reikia kankinti savus, o psichologiškai tai gana sunku.

Tam tikra prasme instruktoriui reikia kankinti savus, o psichologiškai tai gana sunku.

– Ar po tokių išgyvenimo pratybų daug suprasdavo, kad pateko ne ten?

– Stengiamės, kad kursus baigtų visi. Buvo, kad žmogus palūžta, tada dirba rimti mūsų psichologai, kurie bando sugrąžinti dalyvį į žaidimą. Jei žmogus kursų nebaigia, dažniausiai taip nutinka dėl fizinių problemų, traumų.