Virstant vilkikui Andrius Spiridonovas iš visų jėgų įsikibo į vairą. Nepajuto, kaip nuo jo atsiplėšė, išlėkė pro priekinį stiklą ant uolienų. Po akimirkos pasigirdo aižėjančio metalo cypimas. 40 tonų svorio vilkikas slydo žeme, o vyrukui šmėkštelėjo mintis: „Kad tik greičiau prarasčiau sąmonę ir nematyčiau, kaip mane sutraiško...“

Suvokė savo identitetą

„Neturėjau nė menkiausios galimybės likti gyvas. Pasirodo, nesu savo gyvenimo savininkas. Mes nepasirenkame, kur gimsime, kada, kokia bus mūsų akių spalva, bet gyvenimas – nuostabi dovana. Kiekvienas esame šiame pasaulyje ne be reikalo, o kokia mano misija? Gyvenu ir aiškinuosi, – JAV patirtą avariją, kuri pakeitė požiūrį į gyvenimą, Andrius pamena kaip šiandien. – Važiavau uždirbti keliasdešimties tūkstančių dolerių, o grįžau su keliais šimtais. Tačiau gyvas ir labai laimingas.“

Prieš kelias dienas Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA) gavęs vadybos ir verslo administravimo diplomą 29 metų kaunietis dėkingas jį sužavėjusiai JAV už didelę gyvenimo pamoką.

Pažeidęs bevizį režimą ir sugrąžintas į Lietuvą A.Spiridonovas po penkerių metų bandys dar kartą, jau penktą, grįžti į JAV. Ne visam laikui – tik aplankyti draugus, pakeliauti.

„Toje šalyje suvokiau savo identitetą. Kaip sako mano senelis, miško paukštis skrenda atgal į mišką, – neslepia kelionių vadovu dirbantis, o už Atlanto ilgai maistą vežiojęs ir pusantrų metų vilkiko vairuotojo duoną krimtęs nuoširdus vyras. –  Nesu patriotas iki kaulų smegenų. Bet, nepaisant daugelio pliusų JAV, esu labai laimingas Lietuvoje – čia neįvertiname to, ką turime. O tikėjimas yra kaip stuburas – jo nematome, bet be jo esame niekas.“

Apvogė ginkluoti juodaodžiai

Pirmą kartą į JAV tuomet antrojo kurso LKKA studentas A.Spiridonovas pagal specialią programą  išvyko 2003 m. 20 metų vaikinas su dviem draugais keturių mėnesių JAV vizą prasitęsė pusmečiui, po to – dar pusmečiui.

„Iškart suvokėme, kad nespėsime uždirbti tiek, kad galėtume atiduoti skolą už kelionę“, – iš pradžių Solt Leik Sityje dirbęs jaunas vyras netrukus su draugu išvažiavo į Čikagą.

Jau pirmą mėnesį gavo vieną didžiausių adrenalino dozių. Tą sekmadienio popietę jis su draugu ilsėjosi nuomojamame kambaryje Čikagos Market Parko rajone, kur gyveno daug įtartinos reputacijos juodaodžių.

„Švietė saulė, pirmame seno trijų aukštų namo vestibiulyje buvo keli žmonės. Rūšiavome iš skalbyklės išimtus drabužius, – pasakoja Andrius. – Buto nebuvome užsirakinę. Už maisto vežiojimą turėjau sutaupęs 600, draugas – 500 dolerių.“

Lietuviai nė nepastebėjo, kaip įsliūkino du juodaodžiai.

„Gulk ant žemės!“ – išgirdo Andrius ir išvydo gobtuvus užsimaukšlinusius juodaodžius, kurie įrėmė jiems pistoletus.

Akimirką norėję susigrumti vyrukai vis dėlto nerizikavo ir plyštančia širdimi atsisveikino su pinigais.

„Vienas jų norėjo dar pasikeisti savo senus į mano naujus sportinius batelius, – bet A.Spiridonovas blefavo, kad serga kojų grybeliu. – Plėšikas nerizikavo ir greitai apžiūrėję kambarius abu pabėgo kiemais.“

15 minučių iki gimtadienio

„Amerika – visų šalis, – kartoja dėdės posakį A.Spiridonovas ir neslėpia, kad ten sutiko įvairiausių tautybių žmonių. – Prie vieno stalo gali sėdėti juodas, rudas, žalias, mėlynas, aklas, vienakojis. Ir visi bendraus, turės vienodas teises. Policininkas sustabdys, o tu angliškai nemokėdamas turi lygiai tokias pačias teises kaip ir visi. Tai – šalis žmonėms, nors ir turi keistumų.“

Andrius puikiai pamena, kai vasario 14 dieną 23.45 val., likus vos 15 minučių iki 21-ojo gimtadienio, buvo sulaikytas geriantis alų.

„Nuvežė surakintą į areštinę, paskyrė du jaunus advokatus, kurie ramino, kad gausiu metus lygtinai. Tai, kad sulaikant tebuvo likę 15 minučių iki amžiaus, kai galima vartoti alkoholį, nepadėjo“, – pamena Andrius.

Jį išgelbėjo tai, kad yra gimęs Lietuvoje. Kai pasakė, kad jau 8 valandos, kai jam sukako 21-i ir jį jau sveikino mama, susižvalgę advokatai nulėkė pas teisėją ir grįžo laimingi: Andrius – nekaltas!

Nuo minus 20 iki plius 20

Norint išlaikyti lengvojo automobilio vairavimo egzaminą užtenka 30 minučių ir 15 dolerių. Vilkiko vairuotojams keliami itin dideli reikalavimai.

23 metų A.Spiridonovas išlaikė keturis teorinius, du praktinius egzaminus, sumokėjo daugiau nei 3 000 dolerių (dabar kai kuriose JAV valstijose tai kainuoja dvigubai daugiau) ir netrukus jau vairavo „Volvo“ vilkiką.

„Smarkiai padidėjo atlyginimas. JAV legaliai gyvenantys vilkikų vairuotojai uždirba ir  4 000 dolerių, – tiesa, A.Spiridonovas nesureikšmina pinigų. Dirbdamas jis pamatė 45 valstijas ir fantastišką gamtą. – Didžiausias greičio apribojimas Ilinojaus, Kalifornijos valstijose – 55 mylios per valandą, tačiau kai kur galima važiuoti 75 mylių greičiu. Įsivaizduok, Nevada, platybės – ir tuščias tiesus 700 kilometrų kelias.“

Važiuojant iš Rytų į Vakarus galima vytis nenusileidžiančią saulę. Šiaurinėje dalyje – minus 20 laipsnių. Atvykus į Majamį – plius 20, šilti drabužiai keičiami šortais.

Matė satanistų fermą

JAV vilkikų vairuotojų yra labai įvairių. „Volvo“ vilkikus dažniausiai vairuoja lietuviai, lenkai, rusai ar kitos Europos šalies gyventojai.

Amerikiečiai dažniausiai renkasi „Peterbilt“ vilkikus. Jų vairuotojai – kaubojiškais drabužiais, tatuiruoti nuo galvos iki kojų, su grandinėmis, kryžiais.

„Kai kuriems tai gyvenimo būdas – kaip baikeriams. Kai kuriuose vilkikuose yra virtuvės, kartu važiuoja vairuotojo žmona. Taip ir gyvena vilkike. Kai kuriems tai malonumas ir galimybė pakeliauti“, – pasakojo Andrius.

Kartą jis važiuodamas išvydo užrašą „Satanistų ferma“. Kabojo apverstas kryžius, stūksojo keista apšiurusi užeiga. A.Spiridonovas prisipažino, kad toje vietoje apsistoti nedrįso.

Susvetimėjimas ir pinigai

Pasibaigus vizos galiojimo laikui Andrius dar liko JAV ir grįžo iš ten tada, kai tvirtai suvokė savo šaknis ir tai, kad nori gyventi Lietuvoje.

„JAV yra galimybių užsidirbti. Per dieną Čikagoje gali rasti tris darbus, dirbant per Kalėdas ir Naujuosius mokėdavo tris kartus daugiau. Įsisukęs į šį ratą kaip voverė, netenki laiko sau. Pinigų turi, bet privalai dirbti, o tuo metu žūsta tavo vidinis pasaulis, žmonės susvetimėja, rūpinasi tik materialine gerove, užsidaro vienas nuo kito, – minusus vardijo Andrius. – Tu negali su draugais viduryje savaitės ar popietę išgerti kavos kaip Lietuvoje. Nuvykęs ten turi apsispręsti: ar dirbti, visko atsisakant, o po to grįžti turtingam namo, ar sieti gyvenimą su JAV.“

Grįžęs į Lietuvą tęsti mokslų, vėliau Andrius surizikavo į JAV vykti su naujuoju lietuvišku asmens dokumentu pagal bevizę programą. Pavyko.

„Tuo draugai negalėjo patikėti, – šypsojosi A.Spiridonovas. – Juk visų JAV gyvenančių lietuvių svajonė – turėti galimybę grįžti į Lietuvą.“

Lemtingoji avarija

O baisioji avarija? Ji įvyko 2009 m. rugsėjo 11 d. kalnuotoje Vajomingo valstijoje, kur Andrius atvyko padirbėti tris mėnesius vasarą.

„Oi, tuo keliu važiuodamas žūsi, važiuok ilgesniu“, – patarė į Andriaus vilkiką cemento padėklus pakrovęs, bet jų nepritvirtinęs darbuotojas. Dėl to vėliau įvyko avarija.

Andrius buvo puikiai išsimiegojęs, žvalios nuotaikos. Spėjo pasigėrėti nacionaliniu parku ir kvapą gniaužiančiais vaizdais. Išvydęs dar vieną posūkį jis, kaip skelbiama prie kiekvieno jų, pasirinko rekomenduojamą 80 km/val. greitį.

„Bet po posūkio staiga per veidrodėlį pastebėjau, kad pakilo ratai. Padėklai pradėjo slysti, vilkikas ėmė verstis, – diržo neprisisegęs lietuvis iš visų jėgų čiupo vairą, bet nepajuto, kaip išlėkė pro priekinį stiklą ant uolienų. – Po akimirkos pasigirdo aižėjančio metalo cypimas. 40 tonų svorio vilkikas slydo žeme, čia pat bedugnė.“

Andriui šmėkštelėjo mintis: „Aš jau negyvas! Kad tik greičiau prarasčiau sąmonę ir nematyčiau, kaip mane sutraiško...“

Pokalbis su mirusiuoju

Smūgis, kritimas, čiuožimas, plyštantys drabužiai. Andrius vertėsi ant uolienų prie skardžio, tačiau cypiantis ir kriokiantis vilkikas nespėjo įsibėgėti ir įsirėmė į tas pačias uolienas.

„Iš degalų bako purškė trys srovės dyzelino, mintyse – sprogs, bandžiau eiti svirduliuodamas į šonus, griuvau“, – šoko ištiktą kruviną kaunietį nuramino iš paskos važiavusi ir viską mačiusi moteris.

Netrukus sustoję kiti vairuotojai, atskubėję policininkai, žvelgdami į vilkiką, niekaip negalėjo patikėti, kad lietuvis gyvas, kuriam 5 000 gyventojų turinčio miestelio ligoninėje buvo konstatuota, kad jis, be smulkių sužeidimų, net nepatyrė lūžio.

„Niekada nekalbėjau su mirusiu vairuotoju. Šiandien – rugsėjo 11-oji, mums – gedulo diena, tačiau tau – gimtadienis“, – negalėdamas patikėti šypsojosi gydytojas ir specialiai stebuklo atvykusi pažiūrėti jo žmona.

„Jei būtum prisisegęs diržu, būtum kabėjęs ant sėdynės, susilaužęs raktikaulį, šonkaulį, bet liktum gyvas. Dabar tu miręs“, – pyko ir kartu negalėjo patikėti policininkas, kuris nustatė, kad Andrius neviršijo greičio, buvo blaivus, bet nubaudė, kad važiavo neprisisegęs diržo.

Kreditinė kortelė, kompiuteris, telefonas buvo sulūžę. Grynųjų pinigų neturėjusį Andrių pavalgydino ir apnakvindino miestelio „Caritas“ skyrius.

„Mama, turbūt meldeisi už mane? – skambučiu į Kauną nustebino mamą. – Tavo maldos padėjo. Aš turėjau būti negyvas.“

Pasirinkimas – Lietuva

Trečiasis sugrįžimas į JAV 2010 m. balandžio 10 d. buvo lemtingas. Tąkart oro uoste Niujorke pareigūnai jau turėjo informacijos, kad vyrukas anksčiau buvo pažeidęs vizos režimą, areštavo ir išvežė į migrantų kalėjimą.

„Turėjo laikyti parą ir kitą dieną sugrąžinti per Amsterdamą namo, tačiau jie mane pamiršo trims paroms, – juokiasi A.Spiridonovas, prisiminęs, kaip nuoširdžiai atsiprašinėjo atskubėjęs aukštesnio rango pareigūnas. – Jo paprašiau pasinaudoti telefonu, nes, kaip paaiškėjo, visi, išskyrus mamą, jau buvo mane palaidoję. Išgirdęs balsą tėtis net suriko iš laimės ir apsiverkė.“

Kaunietis neslepia, kad į JAV dar norėtų grįžti ir po penkerių metų prašyti vizos. Ten jis iššvaistė dalį savęs, paliko daug draugų, dalį širdies.

„Išvykau norėdamas užsidirbti dešimtis tūkstančių, o grįžau su keliomis šimtinėmis, bet labai laimingas. Gyvenimas ten, avarija viską pakeitė. Suvokiau, kad mes dejuojame ir išgyvename dėl smulkių, materialių dalykų, kuriuos sureikšminame iki drambliškų ir sumenkiname žmogiškumą, kurį iškeičiame į patogumą. Gyvenimas yra dovana, o man svarbiausia jame – santykis su žmonėmis ir tikėjimas. Tai tarsi nematoma, bet be jų mes – niekas.“