Architektas Algirdas Kaušpėdas vėl neria į naują sūkurį. Jėgas atgaunanti jo vadovaujama bendrovė imasi naujų projektų Vilniuje ir bando laimę net Afrikoje, o likusį laiką jis išdalija muzikai ir filosofijai.

– Prieš porą metų jūsų bendrovė išgyveno sunkų laikotarpį, atvirai pasakojote apie patirtus didelius nuostolius ir gyvenimą gana pesimistiškomis nuotaikomis. Dabar, nors apie rinkos atsigavimą dar kalbama tik puse lūpų, drąsiai pristatote naują projektą. Ar tai reiškia, kad visus sunkumus jau palikote praeityje?

– Pesimizmo niekada nebuvo labai daug. Gyvenime visuomet viskas eina ciklais, reikia su tuo susitaikyti. Buvo sunkus etapas, reikėjo priimti įvairių sunkių sprendimų, tačiau išgyvenome – tai svarbiausia. Dabar vėl einame į vėžes, laukia nauji darbai ir projektai. Teko šiek tiek persiorientuoti, dabar mūsų specializacija – projektavimas, siūlome su ekologija susijusių sprendimų.

– Kodėl būtent su ekologija? Nusprendėte pasekti mada?

– Taip, tokia tendencija dabar yra, bet kitaip būti ir negali. Mes tai vadiname darnia plėtra. Visas pasaulis eina ta linkme, ateityje atsižvelgimas į aplinką, rūpestis ja bus pateikiamas ne kaip pranašumas, o kaip standartas. Nebegalime dirbti pagal tai, kaip viskas buvo seniau. Reikia žvelgti į priekį.

– Per krizę stipriai nudegėte dėl projektų užsienyje. Ar dabar dirbate tik su Lietuva?

– Yra darbų Skandinavijoje, tačiau mėginame išplėsti savo paslaugų eksportą. Mėginame jėgas Rytuose – Baltarusijoje – ir Pietuose: Nigerijoje, Ganoje. Afrikoje jau yra daugiau lietuvių, pradėjusių verslus, ir mes su jiems padedant įsitraukėme, užmetėme meškeres. Dabar didžiausias iššūkis iškyla norint suderinti požiūrius.

Į baltuosius žmones afrikiečiai žiūri kaip į atvažiuojančius pinigus. Mes jiems sakome, kad norime investuoti ne pinigus, o žinias. Į tai jie vis dar žiūri keistai.

– Verslas Afrikoje skamba gana egzotiškai. Esate avantiūristas?

– Nepavadinčiau savęs taip. Labiau entuziastas, kartais net per daug. Kai užsikabinu už kokios nors verslo idėjos, labai noriu iškart pulti ir ją įgyvendinti. Galbūt reikėtų ramiau į viską pažiūrėti, apsvarstyti pranašumus ir trūkumus.

Tačiau su amžiumi tos savybės, matyt, šiaip ar taip, ateis (šypsosi). Kita vertus, galbūt ir gerai, nes biure reikia tokio žmogaus, kuris siūlytų idėjų. Galbūt iš dešimties devynios bus atmestos, bet vieną bus galima įgyvendinti.

– Sunkiuoju etapu nebuvo noro viską mesti ir imtis visai kitos veiklos?

– Ne, nereikia pamiršti, kad gyvenime visuomet būna įvairių etapų, negali viskas visada tik lengvai klostytis. Manau, jog krizė mus tobulina, ji priminė žmonėms svarbius dalykus, kad nereikia pernelyg užsimiršti, įnikti į betikslį vartojimą, dabar visuomenėje šiek tiek mažiau tuštybės.

– Manote, žmonės užtektinai pasimokė ir nebekartos tų pačių klaidų?

– Ateitis parodys. Mes pirmą kartą susidūrėme su tokia krize. Kai apie 1990-uosius ekonominė krizė buvo kilusi Skandinavijoje, mes to nepastebėjome, nes pas mus buvo politinė krizė. Todėl mums šis iššūkis buvo visai naujas.

Tačiau labai keista, jog skandinavai dar kartą užlipo ant to paties grėblio ir per bankus prisidėjo, kad pas mus išsipūstų toks pats nekilnojamojo turto burbulas. Mūsų vaikai, tikiuosi, tokių pačių klaidų nebekartos, bet darys kitų. Toks gyvenimas.

– Krizei prasidėjus kaip pranašumą įvardijote ir tai, kad daugiau laiko lieka muzikai. Ar dabar ji neliko pamiršta?

– Deja, taip, darbų daugėja, muzikai laiko lieka vis mažiau. Pernai pristatėme "Anties" gyvenimo projektą – muzikinę utopiją "Zuikis Pleibojus", dabar artimiausiu metu ko nors tokio didelio tikrai nebus, tam nėra galimybių. Pakoncertuojame vis kur nors kokį kartą per mėnesį, kad palaikytume formą.
O minčių yra, bet konkrečių planų – kol kas ne. Mums gerai, kad negyvename iš "Anties", kad turime kitus darbus ir nieko nereikia daryti per prievartą.

– Niekada negalvojote, kad muzikai reiktų skirti visą savo gyvenimą?

– Ne. Muzika yra labai emocionalus užsiėmimas, manau, negali visada gyventi vien emocijomis. Gyvenime svarbiausia yra harmonija. Darbe susikaupiu, susikoncentruoju, o muzika kaip hobis mane visiškai tenkina.

– O kitų pomėgių, be muzikos, turite?

– Pastaruoju metu mano hobiu turbūt būtų galima vadinti filosofiją, ja labai susidomėjau maždaug prieš penkerius metus. Kartais netgi bandau skaityti paskaitas, išdėstyti savo požiūrį.

Prieš kelias savaites paskaitą Londone skaičiau ten studijuojantiems lietuvių studentams – buvo labai įdomu, jie turėjo labai daug klausimų, paskui ilgai diskutavome, kartu vaikščiojome po "pubus" (šypsosi).

– Kaip atsitiko, kad atradote filosofiją? Paskatino koks nors ypatingas įvykis?

– Neatsitiktinai, matyt, viskas gyvenime kažkaip susidėlioja, kaip reikia. Kartą pakvietė dalyvauti vienoje verslo konferencijų, paklausė, gal turiu kokių minčių, gal galėčiau paskaityti pranešimą kaip architektas. Pabandžiau ir visai gerai pasisekė. Dabar vis dažniau šį tą parengiu privačioms konferencijoms, vadovų klubams, mokslo įstaigoms.

– Ar turite kokių nors filosofų, kurių mintys jums artimiausios?

– Iš lietuvių man patinka Arvydas Šliogeris. Iš užsienio labai įdomus XIX a. vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris. Dar žaviuosi senovės žydų mokslu Kabala, čia randu daug įdomių įžvalgų.

– Apie ką daugiausia kalbate savo paskaitose, kokia būna pagrindinė mintis?

– Labai sunku trumpai paaiškinti. Daugiausia kalbu apie turinį ir formą, kaip jie susiję ir kad abu vienas be kito negali. Jeigu bus tik forma ir jokio turinio, ko tuomet tai verta? Turinys ir forma turi sudaryti harmoningą visumą. Tas pats mano minėtas A.Schopenhaueris yra iškėlęs mintį, kad žmogus turi tris skirtingus aš: ką jis turi, koks jis atrodo kitiems ir kas jis yra. Kai kurie labiausiai susikoncentruoja į tą pirmą ratą: ar jie turi prabangų automobilį, didelį butą, gražią žmoną.

Kiti visuomet dairosi, ką apie juos mano kiti, reikalauja sau pagarbos, valdžios. Tačiau iš tikrųjų svarbiausia yra žmogaus turinys, jo individualybė, taigi, kas jis yra iš tiesų, be daiktų ir mitų.

Dar kalbu apie tai, kad žmonės privalo tapti altruistais, kitaip mums nėra šanso išgyventi šioje žemėje. Bet tai taip pat labai plati tema.

– Ar gyvenime yra koks nors kūrinys, kuo ypač didžiuojatės: iš muzikos ar iš architektūros?

– Labiausiai gyvenime didžiuojuosi savo dukromis: kad joms viskas gerai sekasi, dirba, gyvena. Sveiki, kūrybingi vaikai yra, turbūt, svarbiausia mūsų gyvenimo sėkmė. Ir dar, reikia nepamiršti, kad kiekvienas darbas, kurį mes padarome, atliekamas su vieno bendradarbio, pono Dievo, pagalba. Be jo, nieko nebūtų.