Lietuvius mobiliųjų telefonų žala bandęs įtikinti režisierius Talal Jabari susidūrė su skeptiškomis nuotaikomis. Jis tikina, kad jam tai – netgi malonu. Svarbiausia, kad žmonės diskutuotų.

Sekmadienio vakarą kino teatre "Forum Cinemas Vingis" pirmą kartą buvo parodytas T.Jabari dokumentinis filmas "Grėsmingas signalas", kuriame pasakojama apie mobiliųjų telefonų daromą žalą žmogaus sveikatai. Dar jam nepasirodžius ekranuose, telekomunikacijų kompanijos suskubo pranešti, kad laiko šį filmą tiesiog meno kūriniu, kuriame neatspindimi visi faktai. Žiūrovai po premjeros taip pat negailėjo kritikos autoriui – juostoje kur kas daugiau emocijų nei faktų, o kitai pusei žodžio apskritai nebuvo duota.

T.Jabari po tokių komentarų nenusiminė. Mokslinių faktų jis tikino nenaudojęs daug tiesiog todėl, kad neatbaidytų nuo dokumentikos paprasto žiūrovo. O telekomunikacijų pramonė, jo nuomone, ir taip pakankamai galinga ir savo nuomonę gali paskleisti labai plačiai. Daugiau apie filmą su režisieriumi kalbėjomės praėjus pirmiesiems premjeros įspūdžiams.

Kaip jaučiatės pristatęs filmą Lietuvoje, ar reakcija buvo tokia, kokios tikėjotės?
Jaučiuosi puikiai. Man labai patiko, kad po premjeros man klausimus uždavė tiek mane palaikantys, tiek filmu nepatikėję žmonės. Gal jie nepatikėjo manimi, sakys, kad aš nieko neįrodžiau, bet jie diskutavo ir galbūt patys pasidomės giliau, pradės skaityti mokslinę literatūrą, o joje įdomių faktų tikrai netrūksta. Mano tikslas – atverti erdvę debatams, todėl kritikos aš tikrai nebijau.

O Jūsų draugai, šeima, giminės, ar jie tiki Jūsų pateikiama versija?
Tiesą sakant, negaliu pasakyti, nes jau pusantrų metų keliauju ir nebuvau namie, todėl nebuvo progos su jais pasikalbėti ir paklausti.

Esate minėjęs, kad mintis kurti šį filmą Jums kilo po to, kai gimė dukra ir filme pasakojate, kad mobilusis ryšys itin žalingas vaikams. Kiek metų Jūsų dukra turės sulaukti, kad leistumėte naudotis mobiliuoju telefonu?
Jungtinėse Amerikos Valstijose daugelis maždaug 10-11 metų vaikų turi mobiliuosius telefonus. Mano dukrai dabar dveji. Tikiuosi, kad iki to laiko, kai ji gali manęs jo paprašyti, jau bus atlikti reikalingi tyrimai ir technologijos patobulinimai. Kitaip gatvėse matysime vis daugiau sergančių žmonių, ypač vaikų ir paauglių.

Tačiau apskritai atsisakyti mobiliųjų telefonų Jūs nesiūlote?
Ne, aš jokiu būdu nenoriu, kad mes vėl grįžtumėme į akmens amžių. Tiesiog reikia galvoti, kaip technologijomis galima naudotis kiek įmanoma saugiau. Aš dažnai lyginu šią problemą su automobiliais. Jų kūrėjai, žinodami, kad žmonės baiminasi dėl saugumo, sugalvojo saugos diržus, oro pagalves. Tikrai tikiu, kad mokslininkai sugalvotų saugesnių telefonų naudojimo būdų, jei tik visuomenė pareikštų, kad jai to tikrai reikia.

Jūs pats naudojatės mobiliuoju telefonu?
Taip, aš turiu mobilųjį telefoną, tačiau stengiuosi juo naudotis kiek galima mažiau. Aš neatsiliepiu į skambučius, o skambinusiems ar žinutes palikusiems žmonėms perskambinu iš laidinio telefono. Pastebėjau, kad taip ne tik saugau savo sveikatą, bet ir galiu dirbti kur kas efektyviau.

Ar yra dar kokių nors būdų, kaip kiekvienas žmogus galėtų sumažinti daromą poveikį?
Vienas iš svarbiausių dalykų – stenkitės laikyti mobilųjį telefoną kuo toliau savo kūno. Jei galite, naudokitės laisvų rankų įranga, tuomet telefonas bus toliau nuo smegenų. Ir jokiu būdu nenaudokite telefono kaip žadintuvo ir nelaikykite jo lovoje. Naktį organizmas ilsisi, atstatoma per dieną patirta žala, o jei šalia yra telefonas ar įjungtas internetas, kūnas toliau gauna žalingus signalus ir nėra kada bent kiek pataisyti padarinius.

Tas pats tinka ir bevieliui internetui. Jei naudojatės bevieliu ryšiu namie, tai tas pats, kaip įsinešti į namus anteną. Aš geriau įjungiu ilgesnį laidą. Be to, juk vis tiek dažniausiai namie turime mėgstamą vietą, kur dirbame kompiuteriu, todėl laidas tikrai nėra nieko blogo.

Dar vienas dalykas, apie kurį turime pagalvoti, kiek įmanoma sumažinti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais. Aš pats seniau, jei kur nors eidavau ilgiau nei penkias minutes, skambindavau kam nors tiesiog tam, kad greičiau eitų laikas. O juk taip kenkdavau ne tik sau, bet ir tiems žmonėms, šalia kurių namų pastatytos antenos. Vienas kaimas, kurio žmonės patikėjo šiuo pavojumi ir atsisakė antenų, gyvena visai be mobiliojo ryšio ir jiems puikiai sekasi. Jie vėl naudojasi vieliniais telefonais, bendrauja, gyvena savo gyvenimus ir yra laimingi.

Ilgą laiką dirbote su įvairiomis televizijomis, tarp jų ir su BBC. Nebandėte joms siūlyti rodyti šio filmo?
Su televizijomis yra sudėtinga. Daugelyje jų telekomunikacijų įmonės perka reklamą ir niekas nenori jos prarasti. Net jei televizija valstybinė ir reklamos nėra, tam tikrų rėmėjų vis tiek gali būti arba jos nenori rodyti tokių kontraversiškų temų, kad paskui netektų dėl to atsakyti teismuose. Todėl matau tik šitokį kelią.

Nesvarstėte galimybės leisti žmonėms parsisųsti šį filmą internetu? Tuomet išgirdusių Jūsų žinutę žmonių ratas sparčiai išsiplėstų.
Gali būti, tačiau reikia pabrėžti, kad šį filmą aš specialiai stačiai vien tik savo lėšomis, nes nenorėjau, kad žiūrovai sakytų, kad atstovauju kažkieno interesams. O aš nesu milijonierius, tiesiog kuriu filmus ir man reikia iš kažko gyventi. Dabar rodydamas šį filmą kino teatruose bandau atsiimti bent dalį to, ką esu investavęs, kad galėčiau imtis naujo projekto. Jis taip pat bus apie aplinkosaugos problemas.