Daugelis lietuvių nebežino, kur kreiptis ir pranešti apie korupcijos atvejus. Be to, piliečių, informuojančių apie korupciją, šalyje mažėja. Apie tai – Sergejus Muravjovas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas.

– Skelbiate, kad žmonių, pranešančių apie korupciją, sumažėjo perpus. Kodėl taip atsitiko?

– Iš tiesų, žiūrėdami į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ataskaitą matome, kad 2011 m. jiems apie galimus korupcijos atvejus pranešė 898 žmonės. Palyginti su 2010 m. pateiktais skaičiais, tąsyk apie galimą korupciją pranešė 973 asmenys. Tad pranešančių skaičius iš tiesų sumažėjo.

Be to, 2011 m. sudarytame korupcijos žemėlapyje – dar vienas labai didelį nerimą keliantis skaičius: perpus sumažėjo skaičius žmonių, kurie žino, kur reikia kreiptis ir pranešti apie korupcijos atvejus. 2008 m. žinančių buvo 48 proc. O štai 2011 m. jau tik 24 proc.

– Kokios galėtų būti to priežastys? Juk STT veikla valstybės vadovų vertinama vis geriau? Pasitikėjimą, kaip liudija gyventojų apklausos, ši institucija taip pat turi.

– Viena priežasčių yra tai, kad valstybė per mažai dėmesio skiria antikorupcijos prevencijai. Tiesiog nepakankamai informuojame žmones apie tai, ką jie gali daryti ir kur jie gali kreiptis. O svarbiausia – neskiriame tinkamo dėmesio asmenims, pranešantiems apie korupciją.

Kita priežastis: žmonėms, – kaip rodo daugelis tyrimų, – atrodo, kad pranešti apie korupciją yra pavojinga. Esą gali būti taip, kad žmogus sulauks neigiamų padarinių iš to asmens, apie kurį pranešė. Dar viena priežastis – ekonominis nuosmukis. Žmonės tiesiog tapo atsargesni. Bent taip kalba atsakingų institucijų pareigūnai, su kuriais man tenka susidurti.

Situacija Lietuvoje tokia, kad daug kalbame ir daug dėmesio skiriame teisėsaugai, suprantame, kad tai svarbi priemonė kovojant su korupcija, bet nepelnytai pamirštame pačius žmones. Juk būtent jie gali labai dažnai pranešti apie galimus piktnaudžiavimo atvejus ir susiduria su jais dažniau nei tie patys teisėsaugos pareigūnai. Matome iš tyrimų ir apklausų, kad smulkioji korupcija labai paplitusi. Juk nepotizmas – giminių ir bičiulių protegavimas – yra viena labiausiai paplitusių korupcijos formų Lietuvoje. Tad neišnaudojame pačių piliečių antikorupcinio potencialo. O tai – netoliaregiška politika.

– „Požiūris į korupciją keičiasi ir kova tampa rezultatyvi“, – taip Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė šią vasarą. Ar yra pagrindo tokiam teiginiui?

– Labai gerai, kad Prezidentė skiria tiek dėmesio korupcijai ir kelia šį klausimą į viešumą. Politikai turi rodyti pavyzdį. Džiugu matyti, kad mes Lietuvoje atvirai kalbame apie savo problemas ir nevengiame pokalbių apie korupciją. Vienas iš didžiausių iššūkių yra tai, kad kovą su korupcija labai dažnai suvokiame vien per baudžiamąsias priemones.

Akivaizdu, kad baudžiamųjų priemonių nori ir gyventojai, ir verslininkai, ir valstybės tarnautojai, bet pamirštame, kad kova su korupcija yra ir viešojo sektoriaus užduotis. Nerealu pažaboti smulkiąją korupciją vien su STT. Tai pripažįsta ir teisėsaugos atstovai. Argi įmanoma išspręsti kyšininkavimo problemą sveikatos apsaugos sistemoje vien pasodinus daug žmonių į kalėjimą? Tai visų pirma sveikatos priežiūros atstovų problema, kaip pakeisti tą sektorių, kad jis pradėtų dirbti efektyviau.

– Šią savaitę paskelbta, kad dėl neteisėto praturtėjimo Lietuvoje per pusantrų metų pradėti 106 ikiteisminiai tyrimai ir tik 11 bylų perduota teismui. Išnagrinėtos dar neturime nė vienos. Galbūt neteisėtai įgyto turto vertė – 150 mln. litų. Tai, jūsų nuomone, dideli ar maži skaičiai Lietuvos mastu?

– Labai lengva pradėti kalbėti vien skaičiais. Šioje vietoje būtų neteisinga vertinti kovos su korupcija arba kovos su neteisėtu praturtėjimu efektyvumą vien pagal pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičių. Žinome, kad pernai STT pradėjo 81 ikiteisminį tyrimą, bet tai dar nieko nesako. Tik 11 bylų atsidūrė teisme. Už neteisėtą praturtėjimą pagal Baudžiamąjį kodeksą, mano žiniomis, nuteistas tik vienas žmogus. Tai įvyko prieš pusantrų metų. Valstybė atgavo 31 tūkst. dolerių ir dar 13 tūkst. litų sumokėtos baudos. Visuomenė turi suprasti, kad tokie procesai užtrunka.

– Neseniai teisėsaugos atstovai užuominomis prakalbo ir apie galimą neteisėtą neva kelių Seimo narių praturtėjimą, tačiau jų pavardžių neskelbia. Kas tai – propagandiniai pareiškimai?

– Vargu ar Mokesčių inspekcija gali paviešinti tokią informaciją. Be abejo, ji gali sukelti daug spekuliacijų. Žmonės, tiesiog nežinodami, ką iš tiesų tai reiškia, gali imti pagrįstai manyti, kad Lietuvoje viskas yra labai blogai.

Tad tokius pareiškimus apie galimą neteisėtą praturtėjimą reikia daryti labai atsakingai. Tikiu, kad šiuo atveju taip ir buvo pasielgta.

Nepamirškime, kad, kalbant apie politinę korupciją, bet kokios bylos, bet kokie tyrimai, kur figūruoja stambūs politiniai veikėjai, gali užtrukti labai ilgai, visuomenė tam turi būti pasiruošusi. Rezultatų gali tekti laukti ilgą laiką.

Ir dėti visas viltis į tai, kad dėl kelių bylų pasikeis visa situacija Lietuvoje, naivu.

Kita vertus, man regis, kad nieko nauja tokia informacija Lietuvos gyventojams nepasakė. Viskas prasideda nuo to, kad žmonės mano, jog Seimas – viena korumpuočiausių institucijų Lietuvoje; taip pat, kad dėl korupcijos šalyje kalčiausi politikai. Deja, visoje Europoje žmonės mano, kad politinė korupcija yra labiausiai paplitusi korupcijos forma.

Visa ši istorija galėtų būti puiki pradžia Seimo nariams teikti dar daugiau informacijos apie save. Viešinti savo pajamas vienoje susistemintoje vietoje, visiems prieinamoje, kad galėtume matyti aiškiais tendencijas, kaip politikų turtai keitėsi metai iš metų.

Kodėl valstybė negalėtų imtis tokios iniciatyvos. Paskelbti „Valstybės žiniose“ deklaracijas – neužtenka. Pavyzdžiui, tokiose valstybėse kaip Suomija ar Švedija tokia informacija visuomenei yra prieinama vos ne apie visus šalies gyventojus. Ten skaidrumo standartas – labai aiškus. Kodėl mes negalėtume to siekti?

– Politikai tuo nesuinteresuoti. Be to, šią funkciją iš dalies atlieka žiniasklaida.

– Taip, tai gali daryti ir žiniasklaida. Bet tai galėtų padaryti ir valstybės institucijos. Tai būtų vienas iš būdų įkvėpti žmones keistis. Juk matome, kad tik labai nedidelis žmonių skaičius norėtų įsitraukti į kovą su korupcija. Tas skaičius – vos 15–17 proc. Metų metus balsuojame už susikompromitavusius politikus ar tuos, kurie mums kelia įtarimų. Kai kada žiūrime į juos kaip į savotiškus robinhudus. Bet tai ydingas požiūris.

– Politinės partijos jau paskelbė savo rinkimų programas. Kaip apibendrintumėte jų požiūrį į korupciją?

– Kaip tik išsiuntėme politinėms partijoms klausimyną, nes pažiūrėję į politines programas supratome, kad norime konkretesnių atsakymų. Neužtenka paminėti vieno ar kito kovos su korupcija aspekto, norime suprasti, ką partijos planuoja daryti, kaip tai daryti, kaip matuos savo veiklos rezultatus. Iš partijų šių žinių laukiame ir viską viešinsime.

– Partijos jau kurį laiką gyvena negaudamos paramos iš juridinių asmenų. Jau galime vertinti, ar tai įnešė į politinę sistemą skaidrumo?

– Gal dar anksti apie tai kalbėti, bet tai, ką girdžiu, verčia sunerimti. Atrodo, kad pinigai, kurie anksčiau „vaikščiojo“ šiek tiek atviriau, tiesiog gali keliauti į partijas per trečiuosius asmenis, per įsteigtas įvairias organizacijas, ir patekti į bendrą rinkimams skirtų pinigų katilą kitais būdais. Turime kalbėti ir galvoti apie efektyvesnį politinių partijų finansavimo monitoringą.