Jie primena sudėtingas peršviečiamo plastiko skulptūras. Viena panaši į ploną, tuščiavidurę citrinų sulčių spaudyklę; kitos primena akordeonus ar abstrakčius erdvėlaivius.

Dizaineriai Danny'is Resnicas ir Ray'us Chavezas juokauja, kad laikydavo šiuos rėmus prie lango, kadangi praeiviai nenumanydavo, kas tai yra. Ir tai tiesa; jie turi labai mažai bendrų savybių, kurias žmonės turi mintyse, galvodami apie prezervatyvą.

Nors yra įvairiausių spalvų, skonių ir tekstūrų, dabartinių prezervatyvų dizainas panašus į naudojamą jau daugiau, nei 150 metų: guminė žarnelė vienu uždaru galu. Bet gal daugiau taip nebus.

Pirmasis prezervatyvus medicininėje literatūroje paminėjo Gabriele Falloppio, XVI amžiaus italų anatomas, geriausiai žinomas dėl falopijaus vamzdelių aprašymo. Pomirtiniame straipsnyje, pasirodžiusiame 1564 metais, jis teigė išradęs lininę įmautę galinčią užkirsti kelią sifiliui, kurią davė išbandyti 1100 vyrų. Liną vėliau pakeitė įvairių gyvūnų odos, žarnos ir pūslės. Užfiksuota, kad juos naudojo, nors nemėgo, ir Kazanova.

Charleso Goodyearo 1844 metais išrasta vulkanizacija padarė gumą tinkama medžiaga prezervatyvų gamybai, nors ankstyviausių pavyzdžių sienelių storis buvo kaip dviračio kameros, o ir vaizdas nelabai nuo jos skyrėsi. Skysto latekso naudojimas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje leido gaminti plonesnius, tampresnius prezervatyvus, kuriuos buvo galima ilgiau saugoti. Nuo to laiko prezervatyvai iš esmės nepakito.

Tačiau ne dėl to, kad nebėra kur tobulėti. Prezervatyvai gal ir funkcionalūs, bet niekada nebuvo seksualūs. Iš pradžių tai buvo dalis jų prasmės, kadangi sveikatos autoritetai naiviai manė, kad prezervatyvai atstums žmones nuo mylėjimosi ir taip sustabdys ligų plitimą.

„Už­pur­škia­mų pre­zer­va­ty­vų su­ma­ny­mo te­ko at­si­sa­ky­ti, kai nie­kas iš sa­va­no­rių ne­pa­gei­da­vo į la­tek­so pur­ški­mo ma­ši­ną kiš­ti ką no­rs kita, nei pir­štą“

Buvo išbandytos kelios radikalios alternatyvos, tačiau nei viena iššūkio neįveikė. Moteriški prezervatyvai, pasirodę 1993 metais, buvo priimti neigiamai. Pagaminti iš poliuretano, panašūs į maišelius ir nepatogūs, jie dažnai pasislinkdavo ir sekso metu keldavo gurgždantį garsą. 2006 metais vokietis verslininkas Jan Vinzenz Krause išrado užpurškiamą prezervatyvą, tačiau sumanymo teko atsisakyti, kai niekas iš savanorių nepageidavo į latekso purškimo mašiną kišti ko nors kita, nei pirštą. Tad, potencialiai problematiškas 3 minučių džiuvimo laikas taip ir nebuvo tinkamai išbandytas.

Akivaizdu, latekso prezervatyvo pigumą ir paprastumą sunku nurungti. Bet prezervatyvai tokie vienodi ilgai gali ir neišsilaikyti. Tyrėjai ir dizaineriai permąsto juos iš esmės, žvelgdami į jų pagrindinę kontracepcijos ir ligų prevencijos užduotį ir nagrinėdami, ar šių užduočių nebūtų galima atlikti, tarkime taip, elegantiškiau.

Latekso prezervatyvai veikia perduodamo jutimo principu: lateksas pakankamai plonas, kad varpa justų kontaktą. Būtent todėl tie keletas patobulinimų ir yra plonumo srityje. Bet akivaizdu, kad kuo medžiaga plonesnė, tuo lengviau plyšta.

Resnico patirtis šioje srityje suteikė jam motyvą ieškoti geresnio dizaino. 1994 jis sužinojo, kad nešioja ŽIV, kuriuo tikriausiai užsikrėtė dėl suplyšusio prezervatyvo. Jį pribloškė tai, kad produktas, kuriuo žmonės taip pasitiki, gali paprasčiausiai nuvilti.

Ne­pai­sant griež­tos kon­tro­lės, pre­zer­va­ty­vai kar­tais ne­ap­sau­go.

Bet kai Resnicas, Los Andželo kompanijos Strata įkūrėjas, pradėjo tyrimą, greitai atsimušė į barjerą. Prezervatyvai gaminami įmerkiant formą į kubilą su skystu lateksu, kuriam išdžiuvus, gaminys suvyniojamas. Dizaino improvizacijoms nelabai yra kur pasireikšti. Gamybos metodas taip pat paaiškina ir gaminio užmovimo būdą.

Tad jis nusprendė pradėti nuo pradžių, pirmiausia pasirinkdamas naują medžiagą: silikoną. Tampresnis ir lankstesnis, nei lateksas, jis geriau sulaiko virusus ir bakterijas. Kadangi jis sulankstomas, kaip akordeonas, jį paprasčiau užmauti.

Tačiau ryškiausiai silikono savo gerosios savybės išryškėja malonumo srityje. Resnico „Origami“ prezervatyvai storesni ir laisvesni, nei latekso, tačiau tai tampa dizaino ypatybe. Suteikdamas jiems tekstūrą ir gumbelius, Resnicas sako galįs padaryti seksą su prezervatyvu malonesnį abiems partneriams, nei seksas be prezervatyvo. Rezultatą jis apibūdina kaip sekso žaisliuko ir kontraceptiko hibridą

Prototipuose atsispindi daugelio smegenų šturmų ir eksperimentų su silikono lankstymu potencialas. Paskutinėje versijoje gale netgi yra pratekėjimui kelia užkertantis rezervuaras. Užuot tiesiog sėklos surinkimui gale padarę pūslelę – iš kurios ji lengvai galėtų ištekėti – Resnicas sukūrė atskirą skyrelį, užblokuotą vienpusiu vožtuvu, kurį jis palygina su omarų spąstais: skystis gali įtekėti, tačiau negali ištrūkti.

Prezervatyvai jau paruošti bandymams. Resnicas ir jo verslo partneris Chavez gavo finansavimą iš JAV Nacionalinio sveikatos instituto atlikti klinikinius bandymus su trijų tipų prezervatyvais: vyriškais, moteriškais ir specializuotais analiniais, kurie, jei bandymai pavyks, bus pirmieji, skirti analiniam seksui, kuriuos patvirtins JAV Maisto ir vaistų administracija.

Trys atskiri bandymai, atliekami tyrėjų iš Kalifornijos Šeimos sveikatos tarybos, RTI International ir Fenway Instituto Bostone, yra dar pačioje ankstyviausioje stadijoje. Dalyviams duodama pora skirtingų prototipų ir prašoma juos išbandyti. Saugumo sumetimais, šioje stadijoje partnerių nėra, tad dalyvių prašoma simuliuoti seksą ranka arba falo imitatoriumi.

Atsiliepimai kol kas teigiami, bent jau remiantis liudijimais, kuriuos kompanija leido peržiūrėti. „Nuostabu,“ pakomentavo vienas bandytojas. „Bet ką suviliotų naudotis prezervatyvu,“ sakė kitas. Dar kiti sakėsi „išties džiaugęsi pojūčiu“.

Prieš pradedant plataus masto tyrimus, prezervatyvus dar turės išbandyti poros, ir tik tada galės prasidėti komercializacijos procesas. Tačiau Resnicas ir Chavezas įsitikinę, kad malonumo akcentavimas prezervatyvus išpopuliarins. „Susitelkėme į malonumą, nes būtent dėl jo žmonės naudos prezervatyvus,“ paaiškina Resnicas. „Kuriame tokius, kurie žmonėms patiks.“

Kitur pasaulyje yra ir kitų labai svarių priežasčių naudoti prezervatyvus. Daugelyje besivystančio pasaulio šalių, kur yra paplitęs ŽIV, vyrų pasipriešinimas prezervatyvams yra labai aršus. Šiems žmonėms silikoniniai prezervatyvai gali ir nebūti labai patrauklūs.

Mikrobicidiniai geliai ir kremai buvo laikomi diskretišku sprendimu moterims, kurių partneriai nelinkę naudoti prezervatyvų. Polimerinis gelis prilimpa prie makšties gleivinės ir veikia kaip laikinas vidinis prezervatyvas, kuris galiausiai ištirpsta, o partneris nė nesuuodžia. Kadangi tai fizinis barjeras, gelis užkerta kelią virusams prasibrauti į ląsteles ir netgi yra duomenų, kad trikdo ŽIV vystymąsi.

Bet pastaraisiais metais entuziazmas dėl mikrobicidų išblėso, kadangi chemikalai, blokuojantys ŽIV mėgintuvėliuose, dažnai neveikia bandomi tikrose situacijose. Mikrobicidų vystymo aljansas (Alliance for Microbicide Development), susibūręs iš farmacijos kompanijų ir ne pelno siekiančių laboratorijų, uždarytas 2009 metais.

Tačiau ne visi juos nurašė. Rabeea Omaras, užkrečiamųjų ligų tyrėjas Laval universitete Kvebeke, Kanadoje, buvo įsitikinęs, kad problema ne pats gelis, o kaip jis būdavo užtepamas. Tad jis paprašė moterų užtepti gelį su standartiniu aplikatoriumi, turinčiu vieną skylutę viršuje – toks pats naudojamas mielių infekcijos gydymui. Tada atliko MRI skenavimą, kad pamatytų, kur gelis dedasi iš tikrųjų. Paaiškėjo, kad gelis prilipo tik prie gimdos kaklelio, o likusi makšties vieta nepadengiama.

Tad Omaras su kolegomis nusprendė sukurti geresnį aplikatorių. Vietoje vienos didelės skylės gale, jų variantas turi daug mažų skylučių visame paviršiuje, tolygiau paskirstančių gelį. Klinikinio tyrimo, atlikto Kamerūne rezultatai labai daug žadantys, pažymi jis. MRI skenai rodo, kad gelis, užteptas mokslininkų sukurtu „Invisible Condom“ aplikatoriumi, pakliūna ir lieka ten, kur ir turi, formuodamas ploną sluoksnelį, išliekantį šešias valandas.

Aplikatoriaus pateikimas į rinką kainuos iki 40 milijonų dolerių. Be pinigų, didžiausias iššūkis yra intymi bandomojo dalyko prigimtis. Kontroliuojama laboratorijų aplinka ir MRI įrengimai turi užleisti vietą realaus gyvenimo situacijoms. Atsiprašydamas už nedelikatumą, Omaras paaiškina, kad „negalime įsibrauti į miegamąjį, kad įsitikintume jog poros prieš seksą tikrai naudoja mūsų produktą.“

Panašūs į sekso žaislą ir nematomi prezervatyvai atstovauja dvi diametraliai priešingas ateities saugaus sekso vizijas. Tačiau jos turi vieną bendrą bruožą: abi iš pat pradžių kilo dėl nekonvencinio mąstymo.

Resnicas įsitikinęs, kad ateityje bus dar didesnė įvairovė. „Era, kai buvo tik „užridenami“ vyriški prezervatyvai, baigėsi“, teigia jis. Vietoje to turėsime platų spektrą priemonių, tenkinančių visų poreikius – vyrų, moterų, heteroseksualų, homoseksualų, turtingų, nepasiturinčių. Tik per pastaruosius 50 metų žmonės kalbėti apie seksą įsidrąsino pakankamai, kad galėtų atvirose diskusijose aptarinėti prezervatyvus, pastebi jis. Tikėtina, gumos pasikeitimo tiek ilgai laukti neteks.

Omaro balsas skamba nuoširdžiai, kai jis apibūdina savo tyrimą, vis primindamas man apie neteisybę, kurią jis su kolegomis siekia ištaisyti. „Vyrai visada kontroliavo prezervatyvus. Moterys neturėjo balso,“ sako jis. „Mūsų tikslas yra padėti moterims.“

Pirmasis prezervatyvus medicininėje literatūroje 1564 metais paminėjo anatomas Gabriele Falloppio. Jis aprašė linines įmautes, skirtas užkirsti kelią sifiliui ir teigė išbandęs juos su 1100 vyrų, iš kurių nė vienas nepasigavo ligos.

Prieš išrandant gumos vulkanizavimą, prezervatyvai būdavo gaminami iš avių, karvių ir ožkų žarnų. Vadinamųjų odinių prezervatyvų galima įsigyti ir dabar.

Pranešimai apie moteriškus prezervatyvus pasiekia mus dar iš Senovės Romos, kur moterys kaip kontraceptikus naudojo ožkų šlapimo pūsles. Dabartiniai moteriški prezervatyvai, pasirodę 1993 m., nė iš tolo nesiekia vyriškų sargių populiarumo: kasmet panaudojama apie 12 milijonų moteriškų ir apie 10 milijardų vyriškų sargių.

Dabartiniai vyriški prezervatyvai gaminami pamerkiant formą į skystą lateksą, leidžiama išdžiūti ir nuvyniojant. Paveiksle – tikrinama prezervatyvų partijos sandarumas. Tačiau netgi teisingai naudojant prezervatyvus, jei poros imasi tik šios kontracepcijos priemonės, kasmet apie 2 procentus moterų pastoja.

2006 metais vokiečių verslininkas Jan Vinzenz Krause – sakoma, nepavykus surasti jam tinkančių prezervatyvų – išrado užpurškiamus latekso prezervatyvus. Tačiau bandymas nepavyko, savanoriams nesutikus kišti varpas į purškiklį.

Naujausias bandymas įsiveržti į rinką yra sulankstomas „Origami“ prezervatyvas, pagamintas iš silikono, kurį dizaineriai apibūdina kaip pusiau prezervatyvą, pusiau sekso žaislą. Jie teigia, kad silikoną galima suformuoti taip, kad seksas, naudojant tokią apsaugą būtų netgi geresnis, nei seksas be apsaugos.

Pažiūrėkite simuliuotą veiksmą vaizdo siužete „Naujieji Origami prezervatyvai suteikia saugiam seksui malonumo“: