Keturių futbolo aikščių dydžio asteroidas 2005 YU55 lapkričio 8 d. praskries netoli Žemės. Tokio kalibro „akmenėlio“ mūsų planetos apylinkėse nebūta jau 35-erius metus. Artimiausias asteroido trajektorijos taškas nuo Žemės nutolęs vos per 325 tūkst. km – taigi, yra vidinėje Mėnulio orbitos pusėje. NASA patikino, jog jokios grėsmės Žemei 2005 YU55 nekelia. O kaipgi ištikimasis Žemės palydovas? Ar Mėnulis šiuo atveju yra saugus?

NASA Netoli Žemės esančių objektų programos skyriaus (Near-Earth Object Program Office) direktorius Donas Jomansas (Don Yeomans) tvirtina, jog minėtasis asteroidas į Mėnulį taipogi nepataikys. Kai gigantiškas kosminis luitas pro mūsų planetos paviršių praskries 48 tūkst. km/h (13 km/s) greičiu, Mėnulis nuo asteroido bus nutolęs atstumu, prilygstančiu maždaug ketvirtadaliui savo kelio aplink Žemę. Taigi, asteroidą ir mūsų planetos palydovą skirs mažiausiai 240 tūkst. km.

O kas, jei asteroido trajektorija būtų tokia, jog susidūrimo išvengti nepavyktų? Ar smūgis būtų pakankamai galingas, jog pridarytų didelių nuostolių?

„Žinoma, tai būtų reikšmingas įvykis Mėnulio istorijoje, – tvirtina D. Jomansas. – Mėnulio iš orbitos toks smūgis neišmuštų, tačiau susidūrimo vietoje susidarytų didelis krateris – mažiausiai 4 km skersmens. Mėnulio mastu toks krateris nėra mažas, tačiau Mėnulyje yra gerokai didesnių kraterių. Pavyzdžiui, didžiausias smūginis Mėnulio krateris yra pietiniame poliuje esantis Pietų Poliaus-Aitkeno dubuo, kurio skersmuo – net 2,5 tūkst. km.“

Anot D. Jomanso, 2005 YU55 dydžio asteroidai į Žemę nukrenta maždaug sykį per 100 tūkst. metų. „Mėnulis yra maždaug keturiskart už Žemę mažesnis taikinys, tad jame panašūs smūgiai kartojasi rečiau – tik maždaug kas keletą šimtų tūkstančių metų, – tvirtina astronomas. – Kadangi mūsų palydovas neturi atmosferos, jame nevyksta erozijos procesai ir ten nėra tektoninio aktyvumo, visi susidūrimų su asteroidais ar meteoritais randai Mėnulio paviršiuje išlieka per amžius.“

„Jei 400 metrų skersmens asteroidas trenktųsi į Mėnulį, ten jis sukeltų didžiulį regolito dulkių debesį, – pasakoja D. Jomansas. – Pakilusios dulkių dalelės skrietų didžiuliu greičiu – pakankamu, jog įveiktų silpną Mėnulio gravitaciją bei pasiektų už maždaug 400 tūkst. km esančią Žemę. Didžioji dalis „regolitinės audros“ sudegtų Žemės atmosferoje, tačiau visai tikėtina, jog kai kurie stambesni Mėnulio paviršiaus fragmentai pasiektų ir Žemės paviršių. Taip yra buvę po praeityje vykusių Mėnulio susidūrimų su asteroidais. Žemėje yra rasta Mėnulio meteoritų.“

Kad asteroidas visiškai sunaikintų Mėnulį ir Žemę „pabarstytų“ karčiais Mėnulio nuolaužų pipirais, galinčiais sukelti pavojų gyvybei Žemėje, į Mėnulį turėtų atsitrenkti maždaug Mėnulio dydžio dangaus kūnas.

„Tai pajėgtų padaryti tik maždaug Mėnulio dydžio kūnas, – neabejoja D. Jomansas. – Tokio dydžio asteroidų Saulės sistemoje nesame aptikę. Didžiausias netoli Žemės skriejantis asteroidas, kertantis mūsų planetos orbitą aplink Saulę, yra tik maždaug 8 km skersmens.“