Netrukus po to, kai Neptūnas pirmą kartą po atradimo 1846 metais apkeliavo aplink Saulę, mokslininkai galiausiai apskaičiavo šio dujinio milžino paros ilgį.

Kitaip nei kietųjų planetų, dujinių milžinių sukimosi skaičiavimai mokslininkams yra tikras iššūkis, praneša SPACE.com. 

Merkurijus, Venera ir Marsas iš esmės yra kietos besisukančios uolienos, tačiau dujinės milžinės juda panašiau į besisukantį skystį, besitaškantį ir sūkuriuojantį aplink mažą kietą branduolį. Kietųjų planetų savybės tikrąja šio žodžio prasme įspaustos į akmenį, išorinių planetų bruožai blaškosi ant nuolat judančių debesų. 

Tačiau Erichas Karkoschka iš Arizonos universiteto, pasinaudodamas šiais kintančiais bruožais, sugebėjo apskaičiuoti, kiek laiko prireikia Neptūnui apsisukti aplink savo ašį. Paaiškėjo, kad tai trunka 15 valandų, 57 minutes ir 59 sekundes. 

Mokslininkas išstudijavo daugiau kaip 500 kosminiu teleskopu „Hubble“ darytų Neptūno nuotraukų. Jo dėmesį patraukė du debesų dariniai, panašūs į žymiąsias Jupiterio Raudonąsias dėmes, – Pietų ašigalio požymis ir Pietų ašigalio banga. Tyrinėdamas „Hubble“ nuotraukas, darytas per 20 metų, E. Karkoschka nustatė, kad šie išskirtiniai požymiai pasirodo tiksliai pagal grafiką. 

Jis nusprendė išplėsti savo paiešką ir įtraukti detalesnius atvaizdus, kuriuos 1989 metais darė NASA kosminis aparatas „Voyager“. Šiose nuotraukose mokslininkas aptiko dar 6 papildomus Neptūno bruožus, kurie reguliariai pasirodydavo. 

„Maniau, kad neįprastas Neptūno rotacijos reguliarumas, kurį rodė du požymiai, buvo kažkas tikrai ypatingo. Dabar turime aštuonis požymius, ir tai tikrai jaudina“, – pranešime cituojamas E. Karkoschka. 

Jo tyrimas skelbiamas žurnale „Icarus“. 

Kai praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje kosminiai aparatai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ keliavo pro Saturną, Uraną ir Neptūną, jie užfiksavo dujų milžinių magnetinių laukų skleidžiamus signalus. Tačiau jų surinkta informacija, paprastai naudojama kitų planetų sukimuisi apskaičiuoti, buvo nepakankama. 

„Voyager 2“ tik praskrido pro Neptūną, taigi jo matavimai riboti“, – teigė Ravitas Helledas iš Tel Avivo universiteto Izraelyje. 

NASA kosminiai aparatai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ paleisti 1977 metais. Jų užduotis buvo tirti Jupiterį, Saturną ir jų palydovus. Praėjus beveik 34 metams po jų starto, abu zondai, keliaujantis Saulės sistemos pakraščio link, vis dar pateikia svarbios informacijos. 

R. Helledas, nedalyvavęs E. Karkoschkos tyrime, studijuoja planetų susiformavimą, evoliuciją ir sukimąsi. 

Praėjus 15 metų po „Voyager“ praskridimo, į Saturną nukeliavęs „Cassini“ pateikė informacijos apie sudėtingą magnetinį lauką, kuris truputį sulėtėjo. Didžiulė planetos masė ir kampinė varomoji jėga reiškė mažą tikimybę, kad planetos sukimasis galėjo taip pastebimai sulėtėti. Be to, „Cassini“ duomenys vėliau parodė, kad Saturno šiaurinis ir pietinis pusrutuliai sukasi skirtingais greičiais. 

Manyta, kad to pačio galima tikėtis ir Neptūne. O planetos dienos ilgio nepavykus apskaičiuoti dėl nepatikimų radijo signalų, astronimai ėmė ieškoti kitų būdų nustatyti, per kiek laiko Neptūnas apsisukąs aplink savo ašį. 

Manoma, kad E. Karkoschkos matomų Neptūno požymių analizės metodas padės astronomams suprasti ne tik tai, kaip dažnai saulė teka ir leidžiasi šioje planetoje. 

Ištobulinti mėlynosios milžinės sukimosi skaičiavimai padės astronomams geriau suprasti, kaip pasiskirsčiusi jos masė. Greitesnis sukimasis leidžia manyti, kad daugiau masės nei manyta sutelkta arčiau centro, o tai gali pakeisti egzistuojančius išorinių planetų modelius. 

„Uranas ir Neptūnas yra ypač įdomios planetos, tad privalome apie jas sužinoti daugiau. Ypač dabar, kai atrandama tiek daug planetų už Saulės sistemos ribų ir dedama daug pastangų norint suprasti planetų prigimtį“, – kalbėjo R. Helledas.