Lyg kino filme sukant laiką atgal, mintyse pralekia įvykusių premjerų, festivalių kadrai ir pavienių asmenybių veidų stambūs planai. Viską apibendrinus, galima drąsiai daryti išvadą, kad šie metai buvo gana kūrybingi. Nepaisant kultūros sričiai vis mažėjančio finansavimo, Kaunas ne tik intensyviai tvarkėsi, bet ir kūrė. Tai akivaizdu net ir nelyginant su dar ir dar ankstesniais metais. Daug ką jau pasako vien faktas, kad šiais metais labai skirtingų premjerų ir festivalių įvyko kaip niekada daug.

Labai džiugu, kad Kaune vis stipriau įsišaknija jaunų kūrėjų kūryba, teatrus žadinanti iš sapno, kuriame veiksmas dažnai vis dar vyksta kažkur XX a. Ne vienus metus, lyg saulės spindulio nesibaigiančioje naktyje, čia stipriai trūko jaunatviškos ir šiuolaikinės dvasios. Šiemet didelį dėmesį jaunų kūrėjų idėjoms skyrė visi teatrai. "Jaunieji kūrėjai" tapo ne skambia fraze rinkodaros lauke, ne taškų skaičių padidinančiu sakiniu kuriame nors projekte, o tikra realybe.

Tai sakydama pirmiausia priešaky regiu Nacionalinio Kauno dramos teatre savo sumanymus realizuojančius jaunosios kartos režisierius ir aktorius. Ypač – režisierę Eglę Kižaitę, statančią vaikams ir jaunimui skirtus spektaklius šiandien aktualiomis temomis. Bet net statydama Williamą Shakespeare'ą, ji sugeba pjesę paversti labai artimu, aktualiu, o svarbiausia – įdomiu reiškiniu. Režisierės kūryba jau tapo nebeatsiejama nuo šio teatro veido (per šiuos metus ji čia pastatė net tris naujus spektaklius) ir įrodė, kad jį formuoti gali ne vien vyresnės kartos teatralai.

Sulig kiekviena premjera galima pamatyti ryškius trupės jaunųjų aktorių-asmenybių pokyčius ir profesinį augimą, atgaivinantį ir vyresniųjų režisierių spektaklius, kuriuose jie taip pat vaidina. E.Kižaitės ir šių aktorių bendrą kūrybą galima laikyti pavyzdžiu, koks turėtų būti šių dienų teatras. Kaip turėtų vykti režisieriaus, dramaturgo, aktorių ir kitų menininkų bendradarbiavimas. Kokius puikius rezultatus gali atnešti lygiavertiškumas ir buvimas savimi.

Pastarasis aspektas lieka kai kurių kitų režisierių neišpildytu šių metų pažadu. Absoliučiai niekas nestovi vietoje. Taip ir tobulas teatras žengia koja kojon su laiku, nebijodamas atvirai kalbėti apie tai ir taip, kaip jis pats jaučiasi, apie ką galvoja šiandien skirtingų kartų žiūrovai, koks jų santykis su tautos ir visos žmonijos praeitimi. Neišvengta žingsnių atgal. Teatras pasisuko ir priešinga laiko kryptimi, nusigręždamas nuo esamojo laiko tiesos.

Vis dar neužsimezga gyvas dialogas tarp to, kas įvyko, ir to, kas vyksta šiandien.

Istorinėmis temomis kalbantys, praėjusiame laike gyvenusių žmonių emocijas atkuriantys, pagal dramaturgijos klasiką pastatyti spektakliai taip pat būtini ir reikalingi. Tačiau vis dar neužsimezga gyvas dialogas tarp to, kas įvyko, ir to, kas vyksta šiandien. Kaip autonomiškos realybės šie laikmečiai egzistuoja ir toliau: praeitis – scenoje, dabartis – žiūrovų salėje. Galbūt tai atspindi jų autorių – vyresnės kartos režisierių – tokią pat savijautą? Gal tai tam tikro amžiaus krizės požymis ar baimė prarasti savastį? O gal vienas iš postsovietinio identiteto bruožų? Sunku vienareikšmiškai paaiškinti, kodėl taip yra, tai jau reikalautų išsamaus tyrimo. Visgi šis ilgametis neįgalumas – didelis minusas, lyginant su sostinės teatrais, liudijančiais, kad tai galbūt ne amžiaus, o mąstysenos problema.

Stiprų laiko šuolį sėkmingai atliko Kauno valstybinis lėlių teatras. Sakoma, viskam yra savas laikas. Būtent šie metai tapo teatro savu laiku visomis prasmėmis. Jis ne tik apsivilko šiuolaikiniais drabužiais – moderniai rekonstravo Didžiąją salę, bet ir nuoširdžiai atsivėrė kūrybiniams eksperimentams. Ilgą laiką teatras tarsi baiminosi permainų, bijojo prarasti savo tapatybę. Atsinaujinęs jis ne tik pastarosios neprarado, bet, priešingai, ją paryškino ir išgrynino. Šiemet čia įvyko drąsių ir šiuolaikiškų spektaklių premjeros. Teatras rizikavo siekdamas sujungti ilgamečių teatro kūrėjų ir naujų, dar tik pradėjusių profesiniu keliu eiti, menininkų jėgas – režisierių, aktorių, kompozitorių, dailininkų. Bet visais atvejais rizika pasiteisino. Netgi su kaupu.

Svarbu ir tai, kad nuo įkūrimo dienos lėlių teatras orientuojasi į vaikams skirtus spektaklius, tačiau šiemet kartu su kūrybiniu proveržiu ši sąvoka smarkiai prasiplėtė, pavirsdama į skirtą visai šeimai. Spektakliai tapo lygiai tiek pat įdomūs ir suaugusiesiems, ne vienu momentu stipriau prikaustę jų, o ne vaikų dėmesį. Teatras pradėjo formuoti naujas žaidimo su publika taisykles, vaikiškumą traktuodamas kitaip, nei šis yra suvokiamas banaliausia prasme, ne pramogaudamas, pamokslaudamas, o kūrybiškai žaismingai ugdydamas ir sudomindamas. Repertuare esančias tradicines įprasta scenine kalba sekamas žinomų pasakų inscenizacijas pakeitė pačių režisierių užrašytos istorijos, aktualios ir artimos dabarčiai.

Stebino ir Kauno miesto kamerinis teatras, pakvietęs į jokius kūrybinius formatus neįtelpančius spektaklius. Tai Agniaus Jankevičiaus, Gildo Aleksos, Agnės Dilytės ir kt. talentingų režisierių darbai, nutrynę ribas tarp Lietuvos miestų (jame aktyviai kuria ne tik Kaune gyvenantys menininkai) ir skirtingų scenos meno žanrų. Kamerinio kaimynystėje esantis Kauno valstybinis muzikinis teatras ir toliau uoliai tobulino kituose miestuose retą miuziklo žanrą, žiūrovus  taip pat pakvietė į išskirtinę premjerą – nacionalinės operos pastatymą.

Kaip niekada šiemet skleidėsi šiuolaikinio šokio teatrą "Aura" apibūdinantys tarptautiškumo, šiuolaikiškumo ir profesionalumo aspektai. Jo vadovė choreografė Birutė Letukaitė ne tik pristatė premjerą, teatro veiklą dar labiau pakylėjusią į kūrybines aukštumas, ir šokio naujoves pasauliniu mastu festivalyje "Aura". Teatro, miesto ir šalies vardą plačiai garsino užsienyje – trupė apkeliavo (nuolat vyksta ir toliau) daug šalių ir festivalių pristatydama savo kūrybą bei bendradarbiaudama kartu su kitų šalių šiuolaikinio šokio pačiais geriausiais kūrėjais.

Itin aktuali tapo ir miesto kultūrinio gyvenimo alternatyvioji pusė. Šioje vietoje miestas patyrė atradimų ir praradimų. Skaudi netektis – alternatyvios scenos meno erdvės "Šelteris" mirtis. Tiksliau, jo fizinio pavidalo praradimas – įsikūręs "Tautos namuose" rudenį jis užsidarė. Šis įvykis miestą nubloškė keletą metų atgal, kai į didžiuosius teatrus nepatenkantys ar nenorintys patekti menininkai buvo priversti aplenkti Kauną, nes čia tiesiog nebuvo kur repetuoti ir pristatyti savo kūrinius. Ši problema vėl tapo opi.

O atradimus galima sieti su alternatyvaus scenos meno festivaliais. Pirmiausia tai tam pačiam "Šelteriui" vadovavusio režisieriaus Gildo Aleksos inicijuojamas šiuolaikinio cirko festivalis "Cirkuliacija". Šią vasarą jis ypač įkvėpė gyventi kūrybiškai, pakvietęs į Šilainius ir čia, tarp pilkų daugiabučių, rožinėje palapinėje supažindinęs su vienais profesionaliausių šio žanro atlikėjais užsienyje. Kauną galima vadinti šiuolaikinio cirko miestu, nes dėl šio festivalio ir buvusios "Šelterio" erdvės, kurioje šis žanras taip pat buvo vystomas, jis tapo cirko židiniu šalyje.

Ne mažiau svarbesnis buvo ir tarptautinis performanso meno festivalis "Creature Live Art", šiemet gilinęsis į kūniškumo aspektą, kūno ir jo kuriamų įvaizdžių bei vidinių pojūčių santykį. Festivalis įtraukė į stiprių potyrių, originalių meninių idėjų pasaulį, kuriame Lietuvos ir užsienio performeriai tyrinėjo šių dienų žmogaus globalia prasme pasaulėjautą. Einant tomis pačiomis, iki skausmo pažintomis miesto centrinėmis gatvėmis, niekur neišvažiavus už kasdienybės ribų, pajusti viso pasaulio savijautą – unikali ir be galo vertinga patirtis.

Bet tai dar ne viskas. Kas metus rengiamų pastarųjų festivalių skaičių papildė pirmą kartą surengtas alternatyvaus teatro festivalis "Namas Nr. 1". Jo metu buvo galima susipažinti su V.Putvinskio gatvėje 5-uoju numeriu pažymėtu, šiuo metu negyvenamu, tarpukaryje statytu namu, kuriame vieną savo gyvenimo etapų nugyveno dailininkų Petro ir Domicelės Tarabildų šeima. Festivalis ypatingas tuo, kad namo ir miesto istorija buvo atskleidžiama pasitelkiant pojūčius, leidusius suprasti daugiau negu įprastas žodinis pasakojimas.

Šie renginiai savo aktualumu, poveikiu ir verte pranoko ne vieną tradiciniuose teatruose pristatytą premjerą bei negailestingai sugriovė egzistuojančius stereotipus. Į minėtus interaktyvius, netradicinėse erdvėse rengiamus festivalius rinkosi ne tik jaunimas, bet labai įvairaus amžiaus žmonės, kupini didžiulio smalsulio ir atvirumo. Šie metai išryškino alternatyvaus scenos meno stiprų poreikį ir didžiulę reikšmę kuriant šiuolaikinę miesto tapatybę. Belieka tikėtis, kad kitais metais gyvybiškai svarbi alternatyvioji scenos meno kultūra Kaune bus ne ką mažiau aktyvesnė ir privers pasitempti didžiuosius teatrus.

Šiemet likimas pažėrė netekčių ir tiesiogine prasme. Tad pabaigai norėtųsi tylos akimirka paminėti anapilin išėjusius Lietuvos teatro vardą ilgus metus garsinusius kūrėjus – režisierių Eimuntą Nekrošių, operos solistą Virgilijų Noreiką, aktorius Arūną Storpirštį, Tomą Vaisietą, Nijolę Gelžinytę ir Kauno dramos teatre dirbusius kūrėjus – aktorių, režisierių Viktorą Valašiną ir aktorę Birutę Raubaitę.