Pasižadėjau kurį laiką nebekalbėti ir neberašyti apie viešas skulptūras Vilniuje ir Lietuvoje, bet jos, tos skulptūros, nedelsiant trinkteli taip, kad suveikia savisaugos refleksai ir tenka reaguoti. Gyvenimas šiame segmente yra toks tirštas, kad tie keli portalai, teberašantys apie kultūrą, jau gali įvesti specialią skulptūrai skirtą rubriką.

Šviežiausia šio fronto naujiena pavadinčiau skulptūros eksporto atnaujinimą diversifikuojant pasiūlą. Anksčiau šią kultūros industrijos šaką buvo monopolizavę didelį simbolinį kapitalą sukaupę menininkai, o jų produkciją pirkdavo aukšto reitingo institucijos – nacionaliniai muziejai ar sostinių savivaldybės, o šiemet lietuviškos skulptūros eksporto rinką atgaivino žemesnės klasės tiekėjai ir pirkėjai. Kalbu apie Latvijos Agluonos miestelyje neseniai atidengtą lietuvišką paminklą karaliaus Mindaugo šeimai. Be abejo, šis projektas yra bendruomeninė iniciatyva ir tokių skulptūrų Lietuvos bažnyčių šventoriuose ar šalia jų per metus atsiranda ne viena, bet tai, kad mums jau įprastas ir mūsų pagamintas vizualus triukšmas atiteko kaimyninei valstybei, įrodo apie dar didesnio potencialo, nei įtariama, egzistavimą.

Paminklas Mindaugui ir Mortai (ir kažkuriam iš vaikų), nepatekdamas į mano asmeninį ir subjektyvų geriausių lietuviškų viešų skulptūrų reitingą, suteikė progą jį peržvelgti ir aktualizuoti.

Po reitingo invetorizacijos šiek tiek nustebęs supratau, kad, vertinant pačias naujausias skulptūras, mano favoritu be didelės konkurencijos tapo 2014-ųjų rudenį Vilniuje pastatytas paminklas Kristijonui Donelaičiui. Jis atitinka visus tobulos viešos skulptūros kriterijus – būdamas beveik nematomas, nedisonuoja su aplinka, o jo naujumas absoliučiai neerzina žiūrovo, nes paminklas idealiai atkartoja prieš jį lygiai toje pačioje vietoje – Vilniaus universiteto galerijoje – 1964-aisiais pastatytą Konstantino Bogdano kūrinį, dabar perkeltą vėlgi į Vilniaus universitetą, tik į jo Kauno filialą.

Naujasis K.Donelaičio paminklas mane ypač žavi donelaitišku protestantiškumu – kaip aš jį, turbūt – klaidingai, įsivaizduoju. Praėjus 50 metų nuo debiuto, dar kartą išlietas jau iš bronzos, jis prarado vienintelio plastikinio Vilniaus paminklo vardą (dabar atitekusį Kaunui), bet gavo nedemonstruojamą, nežinomą ir nepastebimą fizinės kokybės transformaciją. Maždaug taip atsirasdavo daiktai Šiaurės Vokietijos namuose – ūkio egzistencijos pradžioje šaukštai buvo mediniai, vėliau – alaviniai, dar vėliau – sidabriniai, ir galiausiai – auksiniai, bet padengti sidabro sluoksniu, nes prabangos rodymas yra nereikalinga ir neestetiška tuščiagarbystė. Toks taupus ir taurus artefaktų tobulinimo principas nekenktų visam lietuviškų paminklų kūrimo procesui: naujų neatsirastų, o seni ir apynaujai būtų po truputį tobulinami, gerinami ir transformuojami, palaipsniui pakeičiant ir asmenybes, kurioms tie paminklai buvo dedikuoti.

Naują paminklų statymo strategiją galėtų sustiprinti Jono Basanavičiaus paminklas Vilniuje. Žinoma, dėl būsimos lokalios tradicijos atsiradimo tektų atsisakyti jau lyg ir patvirtinto plano – iki trijų metrų padidinti tarpukariu skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus nulipdytą patriarcho figūros eskizą, išlieti jį iš bronzos ir pastatyti automobilių aikštelėje priešais Vilniaus filharmoniją, bei prisiminti, kad tos pačios filharmonijos vestibiulyje jau stovi 2005 m. skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas J.Basanavičiui. Jis, kaip ir R.Jakimavičiaus eskizas, yra nepastatyto paminklo modelis – prieš dešimtmetį G.Jokūbonio J.Basanavičių, padidintą iki penkių metrų aukščio, planuota pastatyti Pilies gatvėje, priešais Signatarų namus.

Taigi, naudojant K.Donelaičio skulptūros atnaujinimo praktiką, natūraliausias žingsnis būtų toks – nenaują, neerzinantį ir jau įprastą J.Basanavičių iš Filharmonijos holo, šiek tiek transformavus, nukopijuoti ir, stumtelėjus kelis metrus, pastatyti ant šaligatvio. O originalą naujoji tradicija lieptų išvežti į Kauną. Ten irgi yra filharmonija.