Lietuvių čia itin daug, vokiečiai labai nustebę kiekvienoje gatvėje girdėdami mūsų "beveik sanskritą". Ir domisi tie vokiečiai mūsų literatūra, kartais net pernelyg, į knygų pristatymus netelpa net Lietuvos kultūros instituto merginos, nes žmonių per daug. Vos vos pavyko įsivesti kultūros ministrę, ir jai vietos nebuvo. Po renginio priėjo vienas vokietis, internetu nusipirkęs visas mano knygas (lietuviškai!) ir paprašė autografų. Stebėtina, nieko panašaus ligi šiol nebuvau matęs.

Lietuvių stendas mugėje buvo atidarytas be įprastos pompastikos, ministrė pakalbėjo, ansambliukas ("Subtilu-Z") nuostabiai pagrojo (pirmąsyk išgirdau, kad birbynė gali skambėti ir kaip klarnetas, ir kaip saksofonas), po to visi ėjo gerti alaus "Bocmano ūsai" ir valgyti šakočių. Netoliese veikė japonų komiksų "Manga" salė, kurios lankytojai sudaro penktadalį visų į mugę ateinančiųjų, tad kai kurie šakočių valgytojai buvo apsirengę dinozaurais.

Atsakau, kad aš iš Kauno, Kaunas po penkerių metų bus Europos kultūros sostinė. Oho, raukia nosį žurnalistai.

Vokiečių spaudoje – daugybė publikacijų apie Lietuvą ir jos literatūrą. Minimas ir Kaunas, kaip "tarpukario modernizmo perlas". Kalbantis su vokiečių žurnalistais, jie visi įtaria, kad esu iš Vilniaus. Ne, atsakau, aš iš Kauno, Kaunas po penkerių metų bus Europos kultūros sostinė. Oho, raukia nosį žurnalistai, o tai kiek rašytojų iš Kauno į mugę atvažiavo? Tenka pasakyti, kad vienas. O tai kur kiti Kauno rašytojai? – klausia žurnalistai. Atsakau, kad jie šiuo metu rašo, tad negalėjo atvykti.

O pats galvoju – iš tiesų, kur tie Kauno rašytojai? Galima savo išdidžioje vienatvėje rašyti nemirtingus kūrinius ir galvoti, kad to pakanka. Galima apsidovanoti vietinės reikšmės premijomis (merginos dar įteiks gėlių, publika paplos) ir galvoti, kad to pakanka. Ne, mieli Kauno rašytojai, mes turime ką pasiūlyti, tik kelias į tarptautinį pripažinimą reiškia rimtą ir ilgą darbą. O dirbti juk mes nemėgstame, ar ne?