Naktimis, kai danguje išgirsdavau praskrendančio lėktuvo garsą, paniškai bijodama vaizduotėje braižydavau bombos kryčio trajektoriją.

Tėvai buvo sakę, kad kažkada, kai į mūsų namelį, kuriame tuomet dar negyvenome, trenkė žaibas, jis sudegė iki pamatų, todėl antrą kartą į tą pačią vietą nebepataikys.

Bet bomba – ne žaibas.

Lietuvai tapus laisvai, dar kurį laiką jutau aplinkinių dvejonę – puls ar ne? Puls, galvojau.

Todėl tyliai rezgiau planą šeimą laikinai apgyvendinti po žeme. Bunkeris atrodė patikimas dalykas, tik dvejojau, ar spėsime pasistatyti.

Neblogas atrodė ir kelių kvadratinių metrų po namu esančio rūsio variantas. Dėl uogienių, matyt.

Kita perspektyva – tėčio dėdė, kuris priklausė Šaulių sąjungai. Šaulys yra rimta, galvodavau. Šauliai turi šaudyti ir – tiesiai į viduriuką, priešingu atveju, nesivadintų taip.

Sakiau, jei esi šaulys, pro šalį neprapilsi, kaip toje SEL dainoje: "Hai, sako, tu taikliai šaudai, pirštas ant gaiduko niekada nesnaudžia."

Mokytojai moko, pardavėjai parduoda, gydytojai gydo, o šauliai šaudo. Tad kraujo ryšiai su Šaulių sąjungos nariu buvo rimta paguoda, jei karas.

Daugiausia vilčių teikęs išsigelbėjimo planas buvo Amerika, kur turėjome giminaičių, tik niekaip nesugalvodavau, kaip į ją reikės nusigauti.

Amerika buvo ta vieta, iš kurios kartą ar du per metus atkeliaudavo siuntinys.

Diena, kai sulaukdavome didelės dėžės iš už Atlanto, prilygdavo gimtadieniui.

Giminės susirinkdavo pas močiutę, kad išsidalytų daiktus. Vienam – vakarietiška striukė, kitam – megztinis, trečiam – banano formos džinsai.

Tėtis, pamenu, į siuntinius žiūrėdavo skeptiškai, sakydavo, kad Lietuvoje esantiems giminaičiams atiduodami nebereikalingi daiktai.

Išdidumas. Labdaros, net ir amerikoniškos, nereikia. Man tiko ir neva antrarūšės dovanos. Laukdavau gumos, barbių ir tokio sintetinio sauso mišinio, kurį sumaišius su vandeniu būdavo kepamas rudas, smėlio spalvos arba "marmurinis" keksas. Dažniausiai – per Velykas.

Importines lėles, atsimenu, pavogė kieme.

Ir keksas man patiko labiau, nei prievolė išnešti netoliese daugiabutyje gyvenusios močiutės šiukšles.

Kaip ir lėktuvų naktį skleidžiamas garsas, baimę keldavo atliekų paimti atvykusios mašinos signalas. Baimindamasi, kad nespėsiu iki sunkiasvorės transporto priemonės ir ji nuvažiuos, kibirą iš trečio aukšto imdavau tempti kiek anksčiau, dar prieš atvykstant "šiukšlininkams".

Stovėdavau laiptinėje ir laukdavau. Tokių nervingai laukiančiųjų matydavau ir daugiau.

O pasigirdus pyptelėjimui, kad mašina jau čia, iš aplinkinių namų lyg skruzdėlės pasipildavo žmonės, nešini sukauptu turtu. Atsikratydavo savo gyvenimo atplaišų ir, apsivalę, pasisveikinę ar keliais žodžiais persimetę su kaimynais, grįždavo į betonines dėžutes.

Tokia tada buvo komunalinė komunikacija. Net ir šiukšlės anuomet buvo švaresnės – mažiau plastikinių pakuočių, daugiau paprasčiausių virtuvės atliekų.

Dar šiurpą vaikystėje kėlė BIX kūrinio "Pressure", "The Cranberries" dainos "Zombie" ir Bjork vaizdo klipai, kisielius ir zrazai su kiaušiniais.

Tik visa tai, palyginti, buvo smulkmena. Net priešingai. Vaikiški prisilietimai prie kitokios muzikos leido suprasti, kad tai, ko nepažįstu ir nesuprantu, turėtų skatinti ne kritikuoti, o pažvelgti iš arčiau, o gastronominiai atradimai parodė, jog gyvenime kartais teks susidurti su blogiu. Prigimtiniu.

Ir nors buvau vos 5 ar 6 metų, kai bijodavau karo, o jo bijodavau dažnai, jausdavau, kad pavojus gresia ne tik man, mano tėvams ar sesei, bet ir tuomet dar tik iš vaikiškos pasąmonės išplaukusioms abstrakcijoms – šaliai, tėvynei. Nes žinojau, kad yra "jie" ir yra "mes".

"Mes" gi ir atrodė vienas didelis "mes" tiesiogine to žodžio prasme. Apie lietuvių tautą man bylojo televizorius. Baltijos kelio vaizdų nuotrupos, Sausio 13-osios nakties įvykiai, himnas, giedamas pasirašius Lietuvos nepriklausomybės aktą, – ir visur susikibę už rankų, dainuojantys, petys į petį, minioje. Kaip taškas ar vienetas, kurie nedalomi.

Anais laikais išskaidyti ir sakyti – štai, pilietis toks ir anoks, o čia gi kitas – mano akimis, nebuvo įmanoma. Tiesiog Lietuva, lietuviai, mes.

O dar buvo kaimynė Maša, kuri nešnekėjo lietuviškai, o aš – rusiškai, bet mes susikalbėdavome, buvo laida "Stebuklų laukas" ir jos vedėjas Leonidas Jakubovičius, buvo "Piko valanda" su Vladislavu Listjevu, kurį 1995 m. nušovė, buvo ir Vladimiro Vysockio dainų fragmentai, tačiau tai – tie kiti "jie".

Tie tikrieji "jie", pasirodo, slėpėsi visai šalia. Pas močiutę mėgdavau vartyti tuos didelius nespalvotų fotografijų albumus. Ieškodavau artimų žmonių, bandydavau juos atpažinti dar esant jaunus, klausinėdavau, kas čia ir kur čia.

Kiek bežiūrėdavau, viena nuotrauka man visada atrodė liūdna ir žaizdota. Joje – du močiutės broliai. Pavargę, sulysę, plikomis galvomis.

Išbuožino juos, jų tėvą ir motiną. Kitiems vaikams pavyko Sibiro išvengti. Į Lietuvą grįžo tik broliai ir motina, tėvą įgrūdo į kalėjimą, iš kurio jau nebeišėjo.

Kai močiutė pasakodavo apie ištremtą šeimą, žvilgsnis pasikeisdavo – nukrypdavo į tolį, tapdavo itin skaidrus ir skausmingas.

Tada dar gerai nesupratau žodžių "Sibiras", "tremtis", "sovietų valdžia", "okupacija" prasmės, bet suvokiau didelę grėsmę ir pavojų.

Kažkur antrame tos fotografijos plane, už brolių, ir slėpėsi "jie".

Ar dabar dar yra "jie" ir "mes"? Taip. Ar vis dar baisu? Taip. Tik lėktuvai nebekelia nerimo.