Prisiminiau, kad paprastai tokiu metų laiku mano gyvenime svarbiausią vietą užimdavo „Eurovizijos“ dainų konkursas, kurio nebežiūriu jau nuo tada, kai mūsų vyrai („LT United“) atliko savo linksmą skanduotę („We are the Winners“), kuri būtų labiau tikusi ne dainų konkursui, o tų žavių merginų trumpais sijonėliais, kurios Amerikoje palaiko kiekvienos futbolo ir krepšinio komandos kovos dvasią, pasirodymui.

Prisiminiau, kad paprastai visas „Eurovizijos“ maratonas prasidėdavo dar besibaigiančių metų paskutiniais mėnesiais. Vykdavo atranka.

Atlikėjai dalyvaudavo, komisijos nariai viską komentuodavo rimtais išmintingais balsais, tarsi būtų renkamas naujas Lietuvos prezidentas, o žiūrovai balsuodavo ir piktindavosi komisijos narių elgesiu, atlikėjais ir balsavimų rezultatais.

„Užkuraitis, Giržadas, Ščiogolevaitė, Ibelhauptaitė, nupirkta „Eurovizija“, savi stumia savus“, – vis žibėdavo internete.

Gatvėse kažkaip būdavo tylu ir atrodydavo, kad „Eurovizija“ šiame gyvenime niekam nerūpi, bet aš giliai širdyje visada žinodavau, kad kiekvienam praeiviui gatvėje ji rūpi net labiau už olimpines žaidynes ar Rusijos užsienio politiką.

Galų gale būdavo išrenkami atstovai. Dar kartą atrankoje dalyvavusi Pilvelių Aistė vėl nelaimėdavo. Tada kildavo nauja pasipiktinimo banga.

„Ne tuos išrinko, ne už tuos žmonės balsavo, užkuraičiai ir giržadai savus prastūmė, Končita, gėjai, mokesčių mokėtojų pinigai, mūsų vaikai, pilietiškumas, Lietuvos garbė“, – vėl dundėdavo internetas.

Šiemet viskas buvo kitaip, mat vieną rytą atsibudęs supratau, kad praleidau ne tik įprastą „Eurovizijos“ atrankos rutiną, bet net nežinau, ar mes apskritai išsirinkome atstovus.

Pasitikrinau „Wikipedijoje“ ir lengviau atsidusau, atstovą turime. Mums atstovaus Monika, tik ne ta, kuri vadovavo „Delfiui“ ir LRT, o ta, kuri jau vieną kartą kažkada dalyvavo „Eurovizijoje“. Jos daina angliškai vadinsis „Stay“ („Pasilik“), ir tai yra bene pats originaliausias dainos pavadinimas, kurį galimą sugalvoti. Niekada net nepamaniau, kad apskritai galima kokį nors kūrinį pakrikštyti šiuo žodžiu.

Dabar, kai jau žinau atstovę ir dainą, galiu jaustis žymiai ramiau. Dabar galiu numatyti, kad likus kelioms dienoms iki renginio ji pasipiktins, kad bilietą skrydžiui į Didžiąją Britaniją turėjo pirkti už mamos pinigus, duotus priešpiečiams, o ne už valdiškas lėšas.

Prasidės renginys ir ji pasirodys. Žiūrovai salėje klyks ir mojuos Lietuvos trispalve, vedėjai entuziastingai šauks, Rusijos atstovas vėl dainuos apie taiką, ekrane sušmėžuos Filipo Kirkorovo peruko garbanos ir galų gale mus pasieks išganinga žinia – mūsų atstovė pateko į finalą (arba nepateko ir važiuoja namo).

Šios žinios sukelta euforija Lietuvoje bus tokia stipri, kad žmonės įtikės, jog mes jau laimėjome, ir pradės aptarinėti naujo „Eurovizijos“ festivalio organizavimą. Autoritetingi vokalo treneriai (ščiogolevaitės, lapkauskaitės, tarasovai, žvaguliai, zvonkai) tars savo žodį dar labiau sustiprindami mūsų puikybę.

Internete kils dar viena pasipiktinimo banga, mat paaiškės, kad mes, nors ir jaučiamės nugalėtojai, neturime vietos, kur galėtume surengti tokį festivalį.

Daug kas prisimins tris dešimtmečius statomą nacionalinį stadioną, ir pyktis dar labiau sustiprės, tačiau naujasis sostinės meras (nesuvokiantis, kad žmonės už jį balsavo tik todėl, kad jis nėra Artūras Zuokas) visus nuramins – nacionalinis stadionas ir Vytis Lukiškių aikštėje bus.

Ir tada ateis didžioji finalo diena. Dauguma žmonių užmigs, belaukdami balsavimo rezultatų, o atsibudę sužinos, kad mes ne tik nelaimėjome, bet netgi likome priešpaskutinėje vietoje. Ore tvyros sunkioms pagyrioms būdingas kartėlis. Buduliai nirš, kad komisija sabotavo jų balsus, skirtus rusų dainai apie taiką.

„O kas laimėjo?“ – paklaus tūlas lietuvis ir sužinos, kad šiemet pergalę švenčia kažkokia Pietų Afrikos bušmenų kapela.

O mes? Už mus beveik niekas nebalsavo, net latviai. Net Ukraina ir ta mums neskyrė balų. Kils dar vienas pasipiktinimo vajus.

„Politika. Viską „Eurovizijoje“ lemia politika. Savi balsuoja už savus arba už kaimynus“, – dūsaus interneto komentatoriai.

Staiga nusivylimas išgaruos. Atstovė bus sutikta oro uoste ir apkarstyta ąžuolų vainikais.

Ji kalbės, kad yra patenkinta rezultatu, tikins, kad įgyvendino viską, ko siekė, ir kiekvieno lietuvaičio galvoje suskambės kadaise M. Mikutavičiaus atliktos dainos frazė („Ir mes galingi iš naujo, jėėė, jėėėė!“), o po kelių mėnesių bus pradėta nauja „Eurovizijos“ atranka.

Pragaro ratas užsidarys. Prasidės naujas ciklas, kuriame viskas bus pakartota ir padaryta taip, kaip jau buvo dešimtis kartų.

„Nepatinka – nežiūrėk, neklausyk“, – pasakysite jūs.

Norėčiau, tikrai norėčiau, bet negaliu. Juk čia – Lietuva, o Lietuva be „Eurovizijos“ – kaip Seimas be Petro Gražulio.