Kartą viename filme nusikaltėlį vaidinantis Jackas Nicholsonas paklausė vaiko, kurį bandė įtraukti į gangsterių pasaulį: "Ar tau sekasi mokykloje?" Šis linktelėjo galvą, o J.Nicholsono personažas tarė: "Man irgi sekėsi. Tai vadinama paradoksu".

Gyvenimas pilnas paradoksų. Štai visuomenės dalis, ignoruojanti gerą literatūrą, ima ir pasičiumpa kokio vieno solidaus literatūros autoriaus pavardę, kurią tąso bei volioja tarsi hienos maitą.

Sakykime, žmonėms, neskiriantiems Levo Tolstojaus nuo Aleksandro Puškino, nei iš šio nei iš to užkliūva vargšas W.Faulkneris. Tada prasideda žemės drebėjimui tolygi intelektinė katastrofa, kadangi retas ir brangus deimantas nusirita iki dirbtinio Svarovskio kristalo. O tada pasipila dar daugiau paradoksų.

Apsilankai interneto knygyne ir bandai nusipirkti kokį nors W.Faulknerio veikalą, kad ir "Kai aš gulėjau mirties patale", kad "turėtum savo nuomonę" arba, kitaip tariant, "neatsiliktum nuo bandos". Turi vilties, kad tavo santykiai su šio rašytojo kūryba bus geresni nei su Jameso Joyce‘o ar Marcelio Prousto, kurių šedevrų paskirtis viena – pademonstruoti gerą literatūrinį skonį svečiams. Bet nuotaiką sugadina idiotiška reklama: "Pirkėjas, kuris pirko šią prekę, įsigijo ir tai".

O ten pamatai kitos knygos viršelį – ne, ne J.Joyce‘o ir ne M.Prousto. Tas viršelis – juodas, jame pavaizduoti antrankiai ir iškalti žodžiai "Penkiasdešimt..." Tai sukelia šoką. Tada supranti, kad susidūrei su paradoksu: prieš tave žmogus, pirkęs duoną, į tą patį krepšį įsidėjo ir šiek tiek išmatų. Belieka diagnozuoti: "Sunkus atvejis. Nepadės net tik ką perleistas "Uliso" dvitomis".

Politikoje taip pat tvyro paradoksai. Štai praėjusią savaitę pasklidus žiniai apie kratą vienos Kremliaus politiką garbinančios poniutės namuose, kuri save tituluoja intymių žaidimų "guru", užvirė diskusijos. Aršios, kaip ir pridera.

Juokingiausia tik tai, kad tarp VVP šalininkų žinia apie kratą sukėlė neregėtą pasipiktinimą ir klyksmus, kurių šurmulyje labiausiai išsiskyrė žodis "demokratija". "Demokratija pagal amerikonus" – labai ironiškai prunkštelėjo anoniminis teisybės ieškotojas, o jam talkino pritariamasis vokalas: "Niekas per 20 metų nepasikeitė, niekam nereikia žmonių, turinčių kitokią savo nuomonę".

Kai kas netgi prieš "NATO fašizmą" protestavusią išdykėlę palygino su Aleksandru Solženicynu bei kitais disidentais, ir nesuprasi, ar čia labai subtilus sarkazmas, ar senatvinė silpnaprotystė.

Bet kuriuo atveju ironija yra štai kur: "Žmonės, nekenčiantys ir siekiantys sunaikinti demokratiją su visais jos privalumais, šaukiasi pačios demokratijos. Jie nekenčia privataus verslo, nekenčia kūrybingų ir spalvingų asmenybių, patys mielai sunaikintų "kitaip" mąstančius". Betgi nuo to visas pasaulis, jeigu būtų jų valia, taptų pilkesnis nei Erico Arthuro Blairo "1984-uosiuose" aprašytas.

Bet pasitaiko: specialiosios tarnybos, užuot sekusios demokratijai lojalius asmenis bei darbo metu naršiusios socialiniame tinklalapyje "Facebook", ima dirbti savo darbą ir prispaudžia Kremliaus diversantams jautrią vietelę, o tada ir pasigirsta spiegimas: "Kur demokratija?"

Jos šaukiasi marksizmu bei tolstojišku dvasingumu susirgę paaugliai, per susišaudymą kulkas dantimis gaudę islamo fundamentalistai bei apmokami Kremliaus kolaborantai. Na, bet ką padarysi. Toks gyvenimas, net ateistas, kamuojamas skausmingų kančių, šaukiasi Aukščiausiojo (pvz., Jeanas Paul Sartre‘as).

Visi jie bando save teisinti kaip "kitokios" nuomonės atstovus. Bet juk ši "kitokia" nuomonė turi vieną išskirtinį bruožą – ji nori sunaikinti pačią "kitokios nuomonės galimybę". O galimybė turi išlikti. Tada tenka griebtis kito paradokso: numesti branduolinę bombą (geriausiu atveju – porą), bombarduoti napalmu bolševikus ir visus šalia jų esančius, remti ginklais ir pinigais islamo radikalus, vėliau po dešimties metų jiems patiems traiškyti pirštus CŽV kalėjime, galų gale kelti bylas sekso specialistėms. Veidmainiška? Bet juk dalis žmonių nesuvokia, kad net didžiausias idiotas ar mulkis yra pavojingas propagandiniame kare.

Štai Didžiojoje Britanijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo toks tipas Oswaldas Ernaldas Mosley‘us. Jam labai patiko A.Hitlerio idėjos. Šis baroneto titulą turėjęs žmogelis įsteigė profašistinę partiją, kuri į savo mitingus Jungtinėje Karalystėje sutraukdavo vis daugiau žmonių. Tad neaišku, kaip viskas būtų pasisukę Didžiosios Britanijos ir Trečiojo Reicho santykiuose, jeigu ne O.E.Mosley‘aus pasodinimas už grotų 1940-ųjų gegužę.

Dar kartą paklausime: "Veidmainiška?" Galbūt, bet kartais to reikia. Juolab kad O.E.Mosley buvo paleistas vos po trejų metų. Su Dachau ar Gulagu niekaip nepalyginsi, net ir labai norėdamas. Kaip sakė Marlono Brando personažas filme "Šių dienų apokalipsė": "Kartais tai, kas atrodo esąs žiaurumas, tėra šaltas protas ir būtinybė veikti".

Ypač tai galioja politikai, kai kalbama apie globalius ir lokalius konfliktus. Jeigu šiam teiginiui nepritariate, skundus galite rašyti senam lapinui Henry‘iui Kissingeriui. 91-erių JAV diplomatijos veteranas savo sąskaitoje turi daugybę nuodėmių: įsakymai bombarduoti civilius Vietname ir Kambodžoje, autoritarinių režimų, priešiškų bolševikams, rėmimas ( pvz., Augusto Pinocheto Čilėje) ir dar velniai žino kas.

Laikraščio "Der Spiegel" žurnalistas bandė iš H.Kissingerio išgauti prisipažinimą, kad jis gailisi dėl viso šito. Respondentas tik kažką numykė, nutylėjo, atsiduso ir vėliau tame pačiame interviu pasamprotavo, jog protinga ir "gudru" būtų paaukoti Ukrainą Kremliui, remiantis 1938-ųjų Sudetų krašto precedentu.

Gal kalbėdamas Ukrainos atžvilgiu ponas H.Kissingeris ir ne itin mandagiai leptelėjo, bet pats jo metodas teisingas: "Šaltas protas ir būtinybė veikti". Norint išgyventi ir laimėti, reikia būtent to. Svarbiausia – nepasiduoti sekso ekspertų ir eksperčių gražbylystėms ir kartais dėl demokratijos pasielgti toli gražu nedemokratiškai. Vieną dieną, žiūrėk, net Nobelio taikos premiją už tai gausi.