Vis dėlto serijinių žudikų veikla – blogiausias atvejis, o dauguma "psichų" gyvena normalius, paprastus gyvenimus ir vaikšto tarp mūsų. Kur tau "normalius", dauguma iš jų iškyla net labai aukštai. Štai, neseniai psichopatijos tyrinėjimų žvaigždė dr. Kevinas Duttonas iš Oksfordo universiteto atliko tyrimą, kurio metu stengėsi kandidatų į JAV prezidento postą bei žymių istorinių figūrų personalijose užfiksuoti psichopatams būdingas savybes.

Remdamasis šiais duomenimis, jis, pasitelkęs savą skaičiavimo sistemą, išvedė tai, ką galima pavadinti "psichopatijos koeficientu". Dr. K.Duttono lentelės viršūnėje randame Irako diktatorių Saddamą Husseiną (189 balai), Anglijos karalių, atskyrusį šalį nuo Katalikų bažnyčios, Henriką VIII (178), Adolfą Hitlerį (169) ir tokias šviesias asmenybes kaip Winstonas Churchillis (155) arba Abrahamas Lincolnas (123).

Savo ruožtu Donaldas Trumpas, surinkdamas 171 balą, aplenkė A.Hitlerį, bet nusileido Irako diktatoriui ir minėtam Anglijos monarchui. Buvęs Donaldo konkurentas Tedas Cruzas vos vienu balu aplenkė W.Churchillį, o Bernie Sandersas pasirodė esąs net šešiais balais "didesnis psichas" už negrus išlaisvinusį JAV prezidentą.

Hillary Clinton surinko 152 balus ir atsidūrė tarp Napoleono Bonaparto bei imperatoriaus Nerono. Tiems, kas nesidomi Romos imperijos istorija, priminsime, kad Neronas Koliziejuje suorganizavo moters bei neūžaugos dvikovą, o kartą, apsivilkęs žvėrių kailiais, pats puolė pririštas prie stulpo aukas. Taip pat jis nužudė savo motiną (tą bandė padaryti ne vieną kartą), susidorojo su dviem žmonomis, privertė nusižudyti filosofą Seneką ir pradėjo krikščionių persekiojimą, apkaltindamas juos Romos padegimu (sakoma, jog pats ją ir padegė apimtas kūrybinio įkvėpimo, tačiau tai nepatvirtinta).

Ar mums jau verta pradėti nerimauti dėl H.Clinton veiksmų jai tapus pirmąja JAV prezidente moterimi? Nebūtinai.

Kas apskritai yra psichopatija? Psichiatrai įsitikinę, jog tai asmenybės sutrikimas, jungiantis empatijos nebuvimą ir emocinį šaltumą, silpną impulsyvaus elgesio kontrolę ir manipuliuotojo elgesį.

Tyrimai parodė, jog psichopatai suvokia visuomenėje priimtus moralumo ir amoralumo standartus bei nutuokia būsimas pasekmes, tačiau jų nepaiso. Siekdami sau naudingų tikslų arba tiesiog dirbdami savo darbą, jie sugeba nuo tų standartų atsiriboti bei žengti tokį žingsnį, kuris tuo metu, žvelgiant per racionalią prizmę, gal ir yra amoralus, bet reikalingas. Tam jie prislopina arba apskritai "išjungia" savo ir taip paviršutiniškas emocijas.

Štai vieno tyrimo duomenimis, į psichopatiją linkę asmenys buvo labiau pasiryžę pasmaugti rėkiantį vaiką vien todėl, kad jo neišgirstų ir besislapstančios grupės žmonių nerastų jų ieškantis priešas. Pati populiariausia psichopatų dažniausiai pasirenkama profesija yra vadovavimas privačioms verslo įmonėms, mat čia pasitelkus visas savo savybes galima siekti galios, valdžios ir prestižinės pozicijos. Neretai psichopatai, pasitelkę asmeninį žavesį ir manipuliacijas, o kartais ir vulgarų psichologinį terorą, priverčia kuklesnius žmones nudirbti visą purviną darbą ir tuo pat metu susirenka visus jų laurus taip lipdami karjeros kopėčiomis. Jiems nerūpi, jog jie traiško kitų žmonių gyvenimus ir yra paprasčiausiai nekompetentingi toje srityje, kurioje dirba.

Vis dėlto tas pats dr. K.Dutonas yra įsitikinęs, jog iš psichopatų galima daug ko pasimokyti – ryžto, pasitikėjimo savimi, įtikinėjimo meno, gebėjimo susitelkti į savo tikslą, nepasiduodant kitų žmonių manipuliavimui emocijomis ar primestomis vertybėmis.

Iš tiesų yra tokių profesijų, kur psichopato savybės tiesiog būtinos – chirurgo, kariškio, teisininko, žurnalisto, policijos pareigūno, visų šių profesijų atstovams pasitaiko tokių situacijų, kai pasidavimas emocijoms gali būti mirtinai pražūtingas darbo rezultatui.

Na, ko vertas teisėjas, kurį pravirkdo liūdna nusikaltėlio gyvenimo istorija? Arba chirurgas, kuris, įpusėjęs operaciją, pradeda gailėtis beviltiško paciento artimųjų?

O kaipgi politika su ponia H.Clinton? Iš tiesų, kai kurie jos poelgiai signalizuoja apie ciniškai šaltą, jeigu ne vaikiškai kaprizingą siekį eiti savo užsibrėžto tikslo link (tapti pirmąja JAV prezidente). Psichopato savybės paaiškintų, kodėl Hillary tariamai atleido Billui Clintonui jo nuotykį su Monica Lewinsky. Normalus žmogus tokios viešos išdavystės nebūtų dovanojęs, bet Hillary tikriausiai puikiai suvokė, jog, spjovusi Billui į veidą, iš politinės virtuvės išmestų ne tik jį, bet išskristų ir pati.

Be to, atlaidžios ir tolerantiškos žmonos įvaizdis dar niekam nepakenkė. Ar gali būti, kad H.Clinton yra tarsi Miledi de Vinter iš "Trijų muškietininkų" – žiauri, viską apskaičiuojanti, puikiai žinanti, ką nori matyti ir girdėti žmonės, jiems tą duodanti, bet tuo pat metu viduje šalta kaip ledas? Galbūt, tačiau būkime vargšai, bet teisingi: politika yra purvina sritis, kurioje išgyvena tik reto cinizmo ir žiaurumo asmenys. T. y. tik tokie kaip Francis (Kevinas Spacey) ir Claire (Robin Wright) Underwoodai iš serialo "Kortų namelis" ("House of Cards").

Čia kaip ir boksininkų dvikovoje yra tik du variantai: jūs arba jūsų priešininkas. Politikoje, kaip ir teisme arba operacinėje, būna tokių situacijų, kuriose "tenka pasmaugti vaiką", kad išgyventum ne tik tu, bet ir kiti.

Įsivaizduokime, kad yra svarstomas sankcijų Rusijai pratęsimo klausimas, ir staiga į salę įeina Julija Jefimova. Ji nužvelgia visus ir graudžiai sušunka: "Kodėl puolama vargšė Rusija?" Visi į ją žiūri ir pirmajam ašara ištrykšta Viktorui Orbanui. Tada apsiverkia Angela Merkel, Barackas Obama ir visi likusieji. Galų gale jie apsikabina ir nutraukia sankcijas Rusijai. O kitą dieną "pratybų" metu netikėtai okupuojamos visos Baltijos šalys ir likusi dalis Ukrainos. Štai jums ir empatijos bei tariamo humanizmo pergalės pavyzdys.