Tai, kad Vokietijos konstitucinis teismas nesutiko su Europos centriniu banku ir šio banko paskolų pirkimą pavadino nusižengimu Europos Sąjungos teisei, buvo ilgai laukta naujiena.

Sakoma, jog Europos centrinis bankas akivaizdžiai ir reikšmingai peržengia savo kompetencijos ribas. Kitaip sakant, skandalas kilo ieškant kelių išeiti iš euro krizės.

Dabar kalbama apie Europos valstybes, kurios turi įsivedusios eurą. Tam, kad euro krizės šalys galėtų būti kredituojamos, turi būti teikiama daugiausia 500 milijardų eurų parama. Būtinas 700 milijardų eurų kapitalas ir garantijos. Toks yra euro stabilizavimo mechanizmas.

Europos centrinis bankas euro skolų krizės įkarštyje buvo nutaręs, jog pirks paskolas be limito, kad valstybėms galėtų padėti. Konstitucinio teismo teisėjai suabejojo, ar Europos centrinis bankas gali be apribojimų imti valstybių paskolas euro šalyse ir taip pirkti finansines bėdas.

Taigi šalys, turinčios eurą, į euro stabilizavimo mechanizmą turi įnešti savo kapitalo dalį. Vokietija turi skirti 168 milijardus eurų, Prancūzija – 126, Italija – 111, Ispanija – 74, Olandija – 35, Belgija – 22, Graikija –18, Austrija – 17, Portugalija – 16, Suomija – 11, Airija – 10, Slovakija– 5, Slovėnija – 3, Liuksemburgas – 2, Kipras ir Estija – po vieną, Malta – 0,5 milijardo eurų.

Tačiau jei eurą turinti šalis turėtų finansinių problemų ir jas reikėtų nedelsiant spręsti, grynieji pinigai būtų imami iš kito fondo, kur pinigus įneša tos pačios eurą turinčios valstybės.

Dabar Europos Teisingumo Teismas Liuksemburge turi nagrinėti tai, ar Europos centrinio banko programa nenusižengia Europos Sąjungos teisei.

Teisingumo juk niekam nedraudžiama ieškoti. Blogai yra kitkas – įprotis gyventi iš svetimos kišenės. Galgi dabar mėgėjams bus kaukštelėta per nagus?

Nieko jau nebestebina ir tai, kad Sočis, garsi Rusijos kurortavietė, dviem savaitėms tapo pasaulio sporto sostine, o čia surengtos olimpinės žaidynės kainavo 37 milijardus eurų. Sakoma, jog Sočio olimpinės žaidynės – brangiausios iš iki šiol vykusių.

Aiškėja tik viena: šioms žaidynėms nebuvo gailėta pinigų, kad blizgesys apakintų atvykusiuosius. Jokių problemų. Tebūnie, jei tai gyvenimą daro žmoniškesnį.

Matyt, ne iš gero gyvenimo Turkijos prezidentas buvo atvykęs į Vokietiją ir susitiko su turkų bendruomene. Kaip jis pastebėjo, Vokietijoje turkų gyvena daugiau, nei turi gyventojų kai kurios Europos Sąjungos valstybės.

Kadangi šiemet Turkijoje vyks parlamento rinkimai, jis labai norėtų, kad Vokietijoje gyvenantys turkai balsuotų už jo partiją. Turkija laukia, kada jai bus atvertos durys į Europos Sąjungą, bet tokio pažado prezidentas taip ir neišgavo.

„Varganas“ tų aukštų politikų gyvenimas: rodos, dirba, stengiasi, o piliečiai vis tiek neįvertina. Bet kaip jie gali įvertinti, kai nuo skurdo iki žvilgesio yra tik nedidelis žingsniukas. Tačiau kuris politikas tą skirtumą jaučia?

Tiesą sakant, labiausiai netikėta buvo gauti kvietimą dalyvauti premijų įteikimo iškilmėse, kurias surengė Konrado Adenauerio fondas. Tai išties labai gerbiama asmenybė, pokario Vakarų Vokietijoje išrinktas pirmuoju valstybes kancleriu. Tai jo pastangų dėka grįžo pirmieji karo belaisviai iš Rusijos, o vokiečiai atgavo savo markę.

Sakoma, jog tai buvo teisingas valstybės vadovas. Ir štai jo vardo fondas jau 13 kartą teikia buvusio ilgamečio šio fondo pirmininko, buvusio ministro, profesoriaus Bruno Hecko premiją už mokslo tiriamuosius darbus politikoje, istorijoje. Tai daroma kas dveji metai.

Šiemet premija buvo paskirta jaunam Tiubingeno universiteto profesoriui Johannesui Großmannui už tyrinėjimą, kurio tema "Tarptautinis konservatyvizmas. Tarptautinis elito ratas ir privati užsienio politika Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo". Atskira knyga bus išleista vėliau. Pristatydamas savo darbą, jaunas profesorius kalbėjo apie žinomus konservatyvius Vakarų Europos politikus, verslininkus ir publicistus, analizavo jų įtakas, kai buvo priimami sprendimai, jų indėlį, atkuriant naująją Europą, pastabas ir kaitą nuo 1945-ųjų iki Šaltojo karo pabaigos. Dalis darbo yra skirta ir Rytų Europai.

Atskira premija buvo pagerbta ir viena smuikininkė.

Premijos yra toks dalykas, kad visiems rūpi, kokio dydžio ji yra. Lietuvoje, kiek man teko patirti, sumos nėra labai slepiamos. Vokietijoje tai yra privati sfera ir apie ją viešai nekalbama.

Viešai yra pagerbiami žmonės, kurie savo darbais garsina valstybę ir universitetą.

Man atrodo, kad toks skatinimas yra labai reikalingas.

Bandau prisiminti, kiek Lietuvoje yra fondų, per kuriuos mokslininkai, menininkai būtų viešai pagerbti už savo išskirtinius darbus?

Kalbėti apie pinigus visada yra nelengva. Europa sunkiai kyla iš krizės. Gal politikams kitaip atrodo, antraip, ko jie ir Lietuvoje, ir Vokietijoje skubėtų šokti į Europos Parlamento rinkimų traukinį? Dabar, kai kilo neaiškumai dėl Europos centrinio banko kompetencijų viršijimo, daugelis žmonių savęs teiravosi: ką veikia mūsų politikai Europos Parlamente, jeigu jie negina mūsų interesų? Ko gero, tai yra puikus klausimas ir Lietuvos europarlamentarams: ar jie visada gina Lietuvos valstybės interesus Europoje, ar jie dirba tik Europos labui, prieš rinkimus prisimindami Lietuvos piliečius? Kažin ar bus laiminga Europa, išbarsčiusi savo piliečius visame pasaulyje? Nežinant savo tapatybės, ko gero, neįmanoma rasti vietos pasaulyje, nes visi esame reikalingi tik ten, kur yra mūsų Tėvynė.