"Vikipedija" įtraukia ilgam. Man prireikė susirasti vos vieną faktą – kada prasidėjo Kaziuko mugės Vilniuje, o baigiau naršyti tik tada, kai galų gale išsiaiškinau terminų "kermošius" ir "jomarkas" skirtumus.

Ieškoti mugės šaknų nusprendžiau užčiuopęs šiek tiek pakitusį mugės vertinimą. Štai anksčiau – dar prieš metus – daugybė įrašų socialiniuose tinkluose buvo iliustruojama mugės trofėjais, o šiemet vietoj nuotraukų skaičiau nemažai fronduojančių tekstų, kuriuose nepatenkinti pirkėjai keiksnojo viską – nuo sutrikdytos asmeninės logistikos iki prekių pasiūlos. Perėjęs per mugę, ypatingo skirtumo tarp ankstesnių ir šviežiausios patirties nepajutau. Tiksliau – nebuvo jokio skirtumo. Minios tos pačios, prekės – identiškos, muzika – nata į natą kaip ir pernai bei anksčiau, keli pažįstami prekiautojai savo palapines įrengė tose pačiose vietose. Jei niekas nepasikeitė, piktintis lyg ir nelogiška? Bet ji, logika, yra.

Kaimo mugės didmiesčiuose atlieka aiškią, istoriškai susidėliojusią funkciją – kaimas miestui pasiūlo prekes, kurių reikia miestiečiams, negalintiems jų nusipirkti jiems įprastose ir lengvai pasiekiamose vietose. Žinoma, įvairiose šalyse "kaimas" turi skirtingas prasmes. Į vakarus nuo Oderio ar Odros žodis "kaimas" automatiškai reiškia turtą. Tose šalyse kaimas miestui siūlo medžioklei, sportinei žvejybai, jodinėjimui skirtas prekes. Specialią kaimui skirtą, labai brangią aprangą. Retas gėlių, krūmų ir kitokių žolynų veisles. Vejų priežiūros padargus. Baseinų valymo įrenginius. Knygas, paaiškinančias, kaip išauginti parodines morkas. Tų morkų sėklas. Lauko teniso aikštynus. Arbaletus, žiūronus, golfo, kriketo ir kroketo lazdas. Na, ir maistą – naminius džemus, marmeladus ir uogienes, vyną, sidrą, alų ir kalvadosą – su privalomomis fermų etikėmis ant stiklainių ir butelių. Duoną. Vytintą ar įvairiausiais būdais rūkytą mėsą. Medų.
Maistas yra turbūt vienintelis elementas, jungiantis Vakarų kraštų ir mūsiškes kaimo muges miestuose. Pas mus žodis "kaimas" (miesto kontekste) vis dar reiškia ne hobį – nors artėjama, stipriai artėjama – o naudą. Į Kaziuko mugę pirkėjai šimtmečiais ateidavo veltui papramogauti ir, svarbiausia, pigiai nusipirkti įvairiausių naudingų rakandų, pakeliui nuraminant verkiantį vaiką moliniu švilpuku.

Keisčiausia tai, kad šimtmečių tradicijos staiga ėmė ir baigėsi. Pirkėjai su pardavėjais vis dar noriai dalyvauja senojo Kaziuko ritualų imitacijose, bet garsiai pareikštas susierzinimas rodo neišvengiamai artėjančius pasikeitimus, kurių indikatoriais tampa šiemečių pirkėjų krepšeliai. Juose vis dar pilna maisto. Šiek tiek nuseko nuperkamos pintos produkcijos kiekiai. Retai užčiuopsi keramiką. Retkarčiais sužvanga naujos apyrankės ant riešų, bet nauji žalvariniai pakabukai su auskarais nebus padėti į bižuterijos dėžutes antrame tualetinio staliuko stalčiuje.

Paklausiau savo giminių, draugų, bendradarbių – ką nusipirko mugėje? Kai uždraudžiau vardyti kumpius, sūrius, šimtalapius, grybo formos meduolius, vienokio ar kitokio alaus butelius, žolių arbatas ir prieskonius, gavau realių prekių sąrašą, kuriame buvo daug fabrikinių, nelietuviškų, dažniausiai tekstilės – kepurės, pirštinės, šalikai, pledai. Dar buvo vintažinių taurių rinkinys, kelios verbos, iš mažesnių – olandiškos (taip sakė pardavėja) rankinės, medinis švilpukas su toną keičiančiu stūmokliu, senas, bet gerai išlaikytas aliumininis arbatinukas, trys pinti krepšiai grybams. Nedideli – jų pirkėjai niekada neranda daug grybų. Bendradarbė prisipažino, kad galvojo nusipirkti, net antrą kartą atrado reikalingą prekystalį, "labai gražius ir gana nebrangius" papuošalus iš odos ir pusbrangių akmenų, bet nenusipirko.

Tendenciją įžvelgti galima, ar ne? Vengiama to, ką galima rasti prekybos centruose (pavadinkim – vengiama Kinijos) ir aplenkiami demonstratyviai liaudiški gaminiai, kuriems suteikiu kodinį "Klumpių" pavadinimą. O visa kita, kas yra tarp Kinijos ir klumpių, nupirks. Arba bent geranoriškai apžiūrės.

Šiandien Kaziuko mugės variacija – Kazimiero mugė – atidaroma Kaune. Įtariu, kad Kinijos linija čia bus pristatyta taip pat stipriai kaip ir Vilniuje. Dėl klumpių net neabejoju – savivaldybės pranešime perskaičiau, kad Kauno Kazimierui medžio drožėjai "tris mėnesius drožė klumpę. Ji ąžuolinė, didelė ir sunkoka – du vyrai jos nepakelia".

O kaip su "kermošiumi" ir "jomarku"? Abu žodžiai atkeliavo iš ten, iš už Oderio. "Kermošius" nuo vokiško "kirchmesse" (bažnytinė mugė), o "jomarkas", kaip ir rusiška "jarmarka", nuo "jahrmarkt" – metinės mugės.