Vis dėlto šia tema stipriau susidomėjusių laikraščių nedaug. Bet tarp jų – vienas Europoje prestižiškiausių. Ties juo ir susitelksime.

„Ne visoms Rytų  Europos valstybėms, kurios 1918 m. siekė nepriklausomybės, pavyko ją įgyvendinti. Štai Ukraina ir Baltarusija atkrito į sovietinės Rusijos glėbį.“

Taip vokietis žurnalistas Felixas Ackermannas rašė Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“ straipsnyje, pavadintame „Dideli ir nevienareikšmiški jausmai – kadaise Rusijai priklausę kraštai šimtas metų po savų valstybių susikūrimo.“

Toliau jis aiškino, kad „tokių švenčių, kokios dabar rengiamos Baltijos valstybėse ar net ir Kijeve, nėra ir nebus Minske.

Jeigu Varšuvoje šventiniai metai valstybės atkūrimui 1918 m. lapkritį prisiminti jau prasidėjo, tai situacija kai kuriose tarp Lenkijos ir Rusijos įsiterpusiose šalyse sudėtingesnė.

Lietuvai pasisekė savo prieš šimtą metų paskelbtą respubliką įsteigti  pirmiausia, šaliai dar esant vokiečių okupuotai ir dar prieš pat Lenkijos respublikos atsikūrimą.

O baltarusiški ir ukrainietiški mėginimai steigti savo valstybes baigėsi po labai trumpo laiko tuo, kad abi šalys daugelį dešimtmečių virto Sovietų Sąjungos dalimis.

Liudui Mažyliui grįžus į Vilnių po paieškų Berlyno archyvuose, jį oro uoste pasitiko džiūgaujanti minia žmonių ir būrys žurnalistų, tarsi būtų jis staiga virtęs penkeriopu olimpiniu laimėtoju.

Jis, lietuvis istorikas, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve rado Lietuvos Respublikos atkūrimo akto tuo pačiu metu padarytą nuorašą – akto, kurį kartu su nuorašu 1918 m. vasario 16-ąją pasirašė 20 žymių lietuvių Vilniuje. Šie signatarai iki šiolei laikomi nepriklausomybės apaštalais.

Valstybės atkūrimas Lietuvoje ir šimtui metų praėjus yra visuomenės atminties centrinis atramos taškas, nes nepriklausomos valstybės buvimą nutraukė Hitlerio ir Stalino paktas ir jį vėl atkūrė tik Sovietų Sąjungos žlugimas.

Rusijai aneksavus Krymą, o tai 2014 m. Baltijos valstybėse vėl sukėlė šio pakto prisiminimus, nepriklausomybės pasiekimo faktas Baltijos regione tapo dar svarbesnis. Kaip tik dėl to Estijoje, Latvijoje ir  Lietuvoje pasirengimai atminti prieš šimtą metų pradėtus valstybės steigimus vyksta didžiausiu tempu.

Tai, kad L. Mažylis dokumento kopiją rado būtent Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, joks atsitiktinumas. Juk dauguma šiame regione įvykusių valstybių įsteigimų priklauso laikotarpiui tarp prievartinio bolševikų įsigalėjimo 1917 m. lapkritį ir vokiečių rytų fronto pirmajame pasauliniame kare žlugimo vienerius metus vėliau, kai Vokietijos Reichas dar buvo rytų Europoje okupacinė jėga.

Kaip galima didesnio skaičiaus valstybių susiformavimas tarp Rusijos ir Vokietijos tarnavo vokiečių interesams – ne paskutinėje vietoje dėl to, kad jau 1918 m. pradžioje buvo galima numatyti, jog po daugiau nei 120 metų trukusio Lenkijos ir Lietuvos unijos padalijimo ir sunykimo atsiras nauja tautinė Lenkijos valstybė.

Keletą mėnesių prieš antrosios Lenkijos respublikos įsteigimą 1918 m. lapkričio 11 d. įvairūs tautinio atgimimo aktyvistai nuo Baltijos iki Juodosios jūros paskelbė daugelio respublikų nepriklausomybę.

Tačiau jeigu trys Baltijos valstybės ir Lenkija sugebėjo iki 1939 m. išlaikyti savo valstybingumą, tai kitos valstybinę nepriklausomybę paskelbusios šalys nuo bolševikų dažnai atsilaikydavo vos keletą mėnesių ir niekada nesulaukė kitų pripažinimo.

Tarp tokių buvo ir Baltarusijos liaudies respublika bei Ukraina netgi su keliais skirtingais jų proveržiais į savarankišką valstybingumą“, rašė Felixas Ackermannas Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Tas pats dienraštis paskelbė ir šūsnį kitų autorių komentarų apie tai, kaip „1918 m. Europops rytuose  susiformavo visiškai naujas žemėlapis“. Sušukę „Pagaliau laisvi!“ Wlodzimierzas Borodziej ir Maciej Gorny rašė, jog „ten, kur pavyko bent iki Antrojo pasaulinio karo pradžios išlaikyti valstybinį suverenumą, 2018-aisiais stipriai švenčiama.

Vilniuje žmonės kviečiami kaip nors prisidėti prie šventinės valstybės programos „Šimtas Lietuvos respublikos metų“. Vis dar nesutariama ir rungiamasi dėl paminklo naujai sutvarkytai Lukiškių aikštei, kuri vasarį turėjo būti iškilmingai atidaryta.

Oficialiai senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė dabar laikoma ir „1918 m. įsteigtos respublikos“ sostine, nors Vilnius po to, kai jį 1919 m. užkariavo lenkų legionieriai, į lietuvių rankas vėl pakliuvo tik Ribentropo ir Molotovo pakto dėka ir tik nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios Vilnius priklauso nepriklausomai Lietuvos tautinei valstybei“.

Toliau lenkų ir nelenkų žurnalistai Ciuricho dienraščio puslapiuose metė gana objektyvų žvilgsnį ir į sunkius Lenkijos–Lietuvos santykius nuo 1919 m. pradžios ligi pat šių dienų, ir į tai, ką pavadino „silpnadvasiškumu Baltarusijoje“, ir į Lenkijos ir Ukrainos santykius, kuriuos pavadino „tragiško priešiškumo kronika“.

Bet grįžkime į 1918-uosius. Pasak dviejų minėtų lenkų autorių, „dar sunkesnės sąlygos buvo ten, kur nepasisekė 1918 m. įsteigti bent du dešimmečius tvėrusios tautinės valstybės.

Vos kelias savaites po Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracijos pasirašymo baltarusių aktyvistai pasinaudojo palankia proga ir tame pačiame Vilniuje 1918 m. kovo 25-ąją paskelbė steigiantys Baltarusijos liaudies respubliką.

Tačiau jos steigėjams, skirtingai nei lietuviams, latviams ir estasms, pristigo gyventojų paramos, nes daugumai tos šalies valstiečių ir darbininkų XX a. pradžioje dar trūko baltarusiškos tautinės sąmonės.

Todėl to krašto liaudies respublikos šaukliams nepasisekė nors ir trumpam perimti visoje Baltarusijoje valdžią“.

Tai tiek iš dienraštyje „Neue Zürcher“ paskelbtų straipsnių bei pokalbių, kuriuose dalyvavo ir šveicarų istorikas Oliveris Jensas Schmittas, apie tautinių valstybių Rytų Europoje steigimąsi 1918 m.

Žinoma, ypač, bet ne tik, Vokietijos laikraščiuose labai daug turistinių straipsnių, kviečiančių nepriklausomybės šimtmečio proga vykti į Lietuvą ir pasidžiaugti joje gausiai vykstančiais šventiniais renginiais.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.