Na, nebent tik vienas patikslinamasis klausimas: o kas gi tas M.Gorkis? Tūlas frezuotojas ar baldininkas atlieptų, kad nežino jokio M.Gorkio ir kad jam nė nereikia apie jį žinoti. Gauna mažiausiai pusantros štukos į rankas ir dar iš šalies pasidaro pinigų. Ir gyvena, ir vargo nemato. O jūs komisiją dėl matematikos egzamino rezultatų atostogų metu sudarote... Tikri bepročiai.

Pripažinkime, dalis mokinių vidurinėje mokosi dėl to, kad jų tėvai mano, esą profesines mokyklas renkasi abejotinos reputacijos mokiniai ir jie išves jų vaikus iš doros kelio. Kita vertus, vadovaujamasi įsitikinimu, kad baigti vidurinę mokyklą yra gyvenimo ir mirties reikalas. Tačiau niekas negalvoja, kad mokymasis vidurinėje mokykloje – tai pasirengimas studijoms. O kas, jei mokaisi čia tam, kad nebūtum profesinėje mokykloje? Todėl ir profilinis mokymas (individualių planų pasirinkimas) atsižvelgia į tokius poreikius. Suteikia galimybių pasirinkti kuo mažiau dalykų išplėstiniu kursu. Tai atveria naujų galimybių, pavyzdžiui, derinti mokymąsi ir darbą. Dalis mokinių negalvoja apie studijas universitete ir apie tai, kad, norint į jį patekti, reikės išlaikyti matematikos egzaminą. Suvokimas ateina vėliau, kai giminės, draugai ir pažįstami pradeda klausinėti apie būsimą studijų kryptį, nes aukštasis yra tai, ką būtinai turi pasiekti. Štai tuomet ir supranti, kad geriausiai išlaikytum lietuvių ir literatūros B lygio egzaminą ir anglų kalbą. Dramatiškai supratęs, kad tėvų finansinės galimybės per menkos finansuoti tavo studijas universitete, o tavo uždirbami pinigai ir laikas, kai turėtum skaityti privalomos literatūros sąrašo knygas ir aiškintis matematikos uždavinių sprendimus, skirti tik bemsui išlaikyti ir vakarėliams, bet ne savarankiškam gyvenimui, praneši mokytojui apie savo sprendimą laikyti matematikos egzaminą. Nedidelis pastebėjimas pamąstymui: koks gali būti egzaminų laikymas, jei esi trijų besišypsančių saulučių lygio? Valstybė tokias pasirinkimo galimybes suteikia.

Prisiminkime anekdotą. Namų šeimininkei, ekonomistui ir advokatui uždavė klausimą, kiek bus du plius du. Namų šeimininkė atsakė: du plius du bus keturi. Ekonomistas: greičiausiai bus keturi, bet reikia peržiūrėti pastarųjų metų statistinius duomenis; gali būti ir trys. Advokatas užtraukė užuolaidas, užtemdė šviesą, užsidegė cigaretę, patogiai įsitaisė krėsle, įdėmiai pažiūrėjo ir paklausė: o kokio rezultato jums reikia?

Komisijos sudarymas dėl matematikos egzamino rezultatų dar kartą patvirtina teiginį, kad švietimas yra priklausomas nuo politikų įtakos. Blogi rezultatai kenkia politikų įvaizdžiui ir būsimiems rinkimams. Ne veltui švietimo politikos kuluaruose buvo šnabždamasi apie tai, kad valstybinių brandos egzaminų rezultatų pristatymai buvo griežtai derinami, kad nepraslystų jokia netinkama informacija. Niekas nepaneigs, kad valstybinių egzaminų rengimas yra svarbus strateginis taškas, dėl kurio laužomos politinės kovos ietys. Ir tam, kad šią kovą laimėtum, tikrai trijų besišypsančių saulučių gebėjimų lygio nepakaks.

Prieš gerą dešimtmetį startavo naujos kartos Bendrosios ugdymo programos, kurių varomąja jėga tapo bendrųjų kompetencijų ugdymas. Toks pokytis buvo pateikiamas kaip alternatyva žinių kalimo (įsiminimo) kultūrai. Žinių taikymas probleminėse situacijose turėjo tapti panacėja nuo visų ligų. Pateikti mokinių pasiekimų lygių požymiai turėjo atverti naujų ugdymosi galimybių. Tačiau šią akimirką mokytojai buvo paskandinti asmeninės pažangos, įgūdžių, rezultatų ir vertybinių nuostatų jūroje. Visa tai turėjo sukurti naują mokinių pažangos vertinimo sistemą. Niekas nežinojo, nei ką, nei kaip daryti. Koalicijos per tą laiką Seime keitėsi. Pradėta reikalauti pažangos, neatsižvelgiant į ugdymosi turinį. Ir pasklido po Lietuvą pasakojimai apie tai, kad esą turi sąsiuvinį, vadovėlį, dar pamokos temą užsirašai, ir šeštas ar septynetas garantuotas. Pastangos tikrai vertos trijų besišypsančių saulučių įvertinimo.

Sutikite, kad baldžiui tikrai lengviau. Tačiau ar kompetencijų ugdymas įveikė šventąją trejybę – skaityti, rašyti, skaičiuoti? Tiesiog bendrasis ugdymas tapo tuščia deklaracija. Ar naujosios ugdymo programos taps rimta alternatyva, verta daugiau nei trijų besišypsančių saulučių įvertinimo? Galimybės menkos, nes mokytojų kvalifikacijos kėlimo srityje neįvyko rimtų pokyčių.

Ar įmanoma privalomo matematikos egzamino alternatyva? Taip. Šia alternatyva galėtų būti fizinio ugdymo egzaminas. Juk visai neprošal šiais neramiais laikais žinoti, kiek būsimų abiturientų sugebėtų nubėgti tam tikrą distanciją, padaryti numatytą atsispaudimų ar atsilenkimų skaičių, kiek kartų prisitrauktų prie skersinio. Šios alternatyvos intriga ir skandalingumas slypi trijuose dalykuose. Pirma, kaip prieš tai išvardytose rungtyse numatyti kriterinį vertinimą ir nubrėžti išlaikymo ribą. Antra, Vyriausybei paskelbus apie siekį įvesti tokį egzaminą, prasidėtų ne tik daugiatūkstantinės demonstracijos, bet ir bado akcijos. Trečia, atskleistų naujus situacijos aspektus įvedamam karinio pasirengimo dalykui mokyklose. Kaip galima rengti žmogų krašto gynybai, jei jis neturi poreikio reguliariai mankštintis. Jaunuolio, kuris nuolat geimina, veipina ir mažai juda, pasirodymas sporto aikštelėje privalomąja tvarka būtų daugiau nei tragiškas. Matematika kaip mokslų karalienė ne tik būtų nuversta nuo sosto, bet net ir giljotinuota. Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui tektų trauktis giliai į pogrindį. Poliklinikose būtų masiškai sudaromos gydytojų komisijos, kad atleistų abiturientus nuo privalomo fizinio ugdymo egzamino. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų Paskutinio skambučio šventimas, jei pirmasis egzaminas būtų fizinio ugdymo! Juk tektų įvertinti alkoholio vartojimo poveikį fizinei formai ir organizmo atsigavimui. Bet, kaip žinia, abiturientai negali turėti nieko bendro su alkoholiu... O gal tokį egzaminą, kad būtų mažiau streso mokiniams, surenkime vasario pabaigoje? Situacija ir jos atspalviai pasikeistų kardinaliai.

Atsimerkime pagaliau. Nutukimas, miego stoka, atsirandanti ne dėl to, kad reikėjo perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“ ar išspręsti 30 fizikos uždavinių. Pridėkime širdies ir kraujotakos sistemos problemas, įvairias priklausomybes, ir susidarysime išsamų šiuolaikinio abituriento vaizdą. Fizinis aktyvumas, kaip ir mokymasis, reikalauja reguliarumo, kurio šiuo metu stinga.

Mes visus tokius mokinius kasmet iškilmingomis kalbomis palydime laikyti valstybinių brandos egzaminų. Ateityje lydėsime į karo tarnybą. Būsimų karių fizinė sveikata gali tapti rimta nacionalinio saugumo problema. Pateiktas pavyzdys rodo, kaip galima pamatyti ugdymo problematiką iš kito požiūrio taško, kuris taip pat svarbus.

Dar viena situacija, verta trijų besišypsančių saulučių įvertinimo. Ar tinginiai, kurie palengva leidžia laiką 7–8 klasėje, naktimis pabus su skausmo perkreiptu veidu, jeigu žinos, kad dešimtoje klasėje privalės įveikti pagrindinį pasiekimų patikrinimą ir tik paskui galės (arba ne) siekti vidurinio išsilavinimo? O kaip tuomet elgtis su naujuoju švietimo politikos propagandiniu postulatu, kad ne mokinys prisitaiko prie mokyklos, o mokykla prisitaiko prie mokinio? Kol kas apie įrankius, kurie bus įteikti mokytojams siekiant įgyvendinti numatytus pokyčius, niekas nekalba. Laukia sunkus kelias iki 2025-ųjų, kai mokytojo profesija turi tapti prestižinė. Liko beveik treji metai.