Jau kurį laiką diskutuojama dėl didžiuosius Vokietijos miestus užplūdusių skurdžių iš Rumunijos ir Bulgarijos. Nieko nepadarysi – atvira Europa.

Prieš keletą metų spaudoje skaičiau vieno europarlamentaro iš Danijos interviu apie tai, kad Rytų europiečiai iš turtingų danų vasarnamių vagia brangius daiktus ir krauna į sunkvežimius, kurie vėliau kerta valstybės sieną. Dėl to Danija, kaip pamenate, trumpam buvo įvedusi kontrolę pasienyje. Prisimenate, koks kilo skandalas, nes valstybių sienos Europos Sąjungoje turi būti atviros.

Ne taip seniai Didžiosios Britanijos politikai piktinosi jų biudžetą ploninančiais atvykėliais iš Rytų Europos.

Atsikraustę į Vokietiją, bet neturėdami leidimų darbui, atvykėliai savo gyvenimą pavertė paprasčiausiu egzistavimu. Daugelis jų gyvena iš vaikams skiriamų socialinių išmokų ir nelegalaus darbo.

Ten, kur gyvena atvykėliai iš šių šalių, tvyro netvarka ir nešvara. Tie, kurie turi galimybių, bėga nuo tokios kaimynystės.

Ar kas nors pasikeis dabar, jei Bulgarijos ir Rumunijos piliečiams įvažiavimas į kitas ES valstybes bus apsunkintas?

Visi nori gero, patogaus, sotaus gyvenimo. Tokio gyvenimo kaina yra didelė: be laisvės ir nepriklausomybės reikia daug ir sunkiai dirbti, turėti kantrybės ir vilties.

Suprantama, nei vieno, nei kito nepasidėsi ant stalo. Neturtėliams ir bėdžiams belieka geresnio gyvenimo ieškoti svetur. Tiems žmonėms nė motais, kad ES įvairiausiems socialiniams projektams jų valstybėse skiria nemažas lėšas, kad naujai priimtos narės savo piliečiams padėtų kurti rojų žemėje čia pat, tėvynėje.

Vis dėlto normalios gyvenimo sąlygos nebuvo sukurtos. Todėl neturintys pragyvenimo šaltinio piliečiai bėga į turtinguosius Vakarus. Tačiau tik atsidūrę sočiuose Vakaruose suvokia, kad duona yra visur su pluta. Skirtumas tik toks, kad čia jie mato rūpestį ir gauna pagalbą. Mat ir patys vokiečiai dažnokai susiduria su skurdu. Tik jie nebėga ieškoti sotesnio kąsnio. Čia yra jų namai. O kas palieka namus?

Teko bendrauti su viena ponia, kilusia iš Slovėnijos. Jai jau 80 metų. Atvažiavo į Vokietiją dar iš tuometės Jugoslavijos. Abu su vyru dirbo, įsigijo namuką. Sūnus Vokietijoje baigė mokslus, turėjo gerą darbą.

Slovėnijai tapus nepriklausoma valstybe, sūnus tarnavo jau Slovėnijos kariuomenėje. Po tarnybos ten ir liko, sukūrė šeimą. O jo mama, palaidojusi savo vyrą, tebėra čia, Vokietijoje. Ji pardavė namą. Dar važinėja savo automobiliu. Mudvi kalbame, o ji man sako: jos visos mintys yra Slovėnijoje, pas sūnų. Kol kas moteriai nereikia slaugos ir ji gyvena viena. Atostogauti važiuoja pas sūnų į Slovėniją. Sūnus turi namą ir jai įrengė kambariuką. Kai ji Vokietijoje susimoka visus mokesčius, nedaug jai tų pinigų ir lieka. Ne, ji nesiskundžia. Džiaugiasi puikiu medicininiu aptarnavimu Vokietijoje ir Slovėnijos nepriklausomybe. Ar ji grįš į Slovėniją? Žinoma. Juk ten yra jos tėvynė. Tai yra ne tik jausmas, bet ir atsakomybė.

Galbūt atsakomybės vedinas ir buvęs popiežius Benediktas XVI, o dabar vadinamas tiesiog Josephu Ratzingeriu, paliko šį postą. Suprantama, galima pasiguosti vieno rašytojo žodžiais – „likime, už ką mus baudi senatve?“, bet pontifikas nevaidino aukos, jis tiesiog stengėsi uoliai atlikti savo pareigą. Kitas dalykas, kaip jam tai sekėsi.

Vokietijoje yra išleista italų žurnalisto Gianluigi Nuzzi knyga „Jo Šventenybė“. Tuos paslaptingus laiškus nuo popiežiaus stalo pasisavino jo tarnas, kuriam prieš Kalėdas dabar jau buvęs pontifikas suteikė malonę. Iš tų laiškų ir sudaryta knyga.

Skaičiau ją ne vieną kartą ir negaliu suprasti, kodėl Benediktas XVI už aukštų Vatikano mūrų sienų buvo toks vienišas? O ir tiek daug intrigų buvo aplink.

Ar jis buvo suprastas? Matyt, ne.

Dar vienas atradimas man buvo šioje knygoje perskaityti apie lietuvių kilmės arkivyskupą Marcinkų. Pastarojo vaidmuo Vatikane, regis, buvo nevienareikšmis. Bet tai jau – kiti dalykai. Tegu sąžinės sąskaitas suvedinėja tie, kam tai privalu daryti.

Popiežiui palikus savo postą, Vokietijos spaudoje buvo daug rašoma apie tai. Yra norinčiųjų, kad Bažnyčia būtų reformuota. O tai reiškia – būtų panaikintas celibatas, Katalikų bažnyčioje atsirastų kunigės moterys, Bažnyčia leistų poroms skirtis ir vėl tuoktis. Tie dalykai yra ne šiaip sau iš piršto laužti. Kaip reformuoti tai, kas pagrįsta ilgamete Bažnyčios istorija ir jos dogmomis? Ar tai nereikštų, jog reikia keisti tikėjimą?

Tiesą sakant, man buvo labai priimtinas dabar jau buvusio popiežiaus savigarbos jausmas. Jis puikiausiai suprato savo darbo svarbą. Tikėjimo reikalai negali būti palikti savieigai.

Ar naujasis popiežius eis tuo pačiu keliu?

Sunku pasakyti. Bet, J.Ratzingeriui palikus postą, kardinolas Walteris Kasperis leidiniui „Die Zeit“ pripažino, jog buvęs popiežius nebuvo stiprus kovotojas.

Tiesą sakant, prieš ką jis turėjo kovoti? Kai lyg iš gausybės rago pasipylė informacija apie prievartavimus Bažnyčiai priklausančiuose internatuose, o liudininkai liejo ašaras televizijoje, manau, jog tai labiau sukrėtė buvusį popiežių nei italo išleista knyga „Jo Šventenybė“.

Ar popiežiaus atsiprašymas buvo išgirstas?

Man neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl tai paaiškėjo tik dabar? Kiek visam šiam procesui įtakos turėjo tai, jog popiežius – vokietis?

Atsakymų į tą klausimą ieškojo ir savaitraščio „Die Zeit“ autoriai.

Tačiau dabar Vatikanas vėl stovi išbandymų kelyje.

Ar naujasis popiežius bus ta asmenybė, kuri nuties taikos kelius neramiame šiandienos pasaulyje?

Ne, aš visai nesidžiaugiu tuo, kad atvira Europa ne visiems yra atvira. Žmonės, ilgai gyvenę už geležinės uždangos, pavargo laukti viltingesnio ir padoresnio gyvenimo. Daugelį jų tiesiog apsvaigina neatsakingi politikų pažadai. Piliečiai, suvokę, kad juos dar kartą apgavo, traukia ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Patiklumas ir atsakomybės stoka tapo ne tik piliečių, bet ir politikų bei vadovų, užimančių aukštus postus, kaltės požymiu.