Tačiau kas yra šių laikų simbolis ar koks jis galėtų būti? Lietuvos kultūros tyrimo institutas išleido knygą „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“. Autorė dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė supažindina su Rūpintojėliu. Jis – vienas svarbiausių atvaizdų XX a. Lietuvoje. Liaudies meistrų išdrožtos Rūpintojėlio skulptūrėlės laikomos Lietuvos simboliu, dažniausia jos pasirenkamos norint oficialiai ar viešai reprezentuoti šalį. Vieniems lietuviams jis simbolizuoja tautos ar lietuvio charakterį, kitiems tėra liaudies meistro išdrožta skulptūrėlė, treti tvirtina, kad jis yra šeimos užtarėjas, globėjas, dar kiti – kad tai parimęs senelis, pagonių dievas. Tačiau pirmiausia, teigia autorė, tai yra religinis atvaizdas, išreiškiantis vieną iš Kristaus kančios epizodų. Tai ir tautos likimo simbolis.

XX a. 3–4 dešimtmečiais Rūpintojėlis buvo pasirenkamas reprezentuoti Lietuvos valstybę ir tapo tautos ikona. Jeigu kokiame kaime nebūdavo šios skulptūrėlės, tai laikyta trūkumu. Ją buvo galima pamatyti ir ant dažno patrioto rašomojo stalo.

Skaitant knygą apie susimąsčiusį Kristų, į akis krinta vieningos prieškario Lietuvos pastangos populiarinti vieną simbolį. 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“ eksponuota 3 metrų aukščio medinė skulptūra.

Filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad lietuviškasis Smūtkelis, arba Rūpintojėlis, yra begalinio skausmo ir kentėjimo išraiška. Tiktai „Kristus čia atvaizduotas kenčiančiu ne savo kryžiaus kančia, bet savo skausmingu susirūpinimu gyvenančiais žemėje žmonėmis, jų vargais, skausmais, ydomis, nusidėjimais. Tai Išganytojas, tęsiąs savo misiją tarp žmonių, kenčiąs drauge su jais.“

Tarpukariu Rūpintojėlio samprata papildyta dar vienu aspektu – jis suvoktas kaip moralinių vertybių saugotojas. Tai tapo ypač svarbu sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu, kai nuo sovietų valdžios nukentėjusiems lietuviams susimąstęs Kristus buvo paguodos, stiprybės ir pasipriešinimo šaltinis. Tačiau šių paminklų gausa ir pernelyg dažnas atvaizdo kartojimas lėmė simbolio desakralizaciją ir profanaciją.

Šiuolaikiniame pasaulyje joks simbolis negali tapti visuotinai pripažįstamas. Visada atsiras norinčiųjų jį pašiepti ar juo pasinaudoti. Toks veikimas vadinamas asmeninės arba žodžio laisvės raiška. Ryškus to pavyzdys – Nukryžiuotojo naudojimas priestočio restorano reklamai.

Tačiau sunku gyventi tautai ir valstybei, neturinčiai žmones siejančių simbolių, kuriuose būtų jaučiama ir šventumo dvasia. Stokodami jų, vis labiau gyvename savo pavienius gyvenimus, nebejausdami bendresnės lemties.