Pirmiausia, lietuviams dar reikėtų pasimokyti kad ir iš savo kaimynų lenkų. Ten istorija populiaresnė nei Lietuvoje. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kvietimas nesidomėti istorija, nes tai, esą trukdo dabarčiai, yra vienas iš kvailesnių, kuriuos girdėjau paskutiniu metu. Istorijos žinojimas pirmiausiai reikalingas norint geriau orientuotis dabartyje. Dabarties niekaip nesuprasi, jei nežinosi istorijos. O jei nesuprasi dabarties, tuomet būsi lengvai manipuliuojamas. Tai yra daugelio politikų svajonė – negalvojanti, nieko nesuprantanti žmonių masė, kuri tiki viskuo, ką jai pasakai. Beje, labai daug kalbama apie socialinę atskirtį, apie tai, kad katastrofiškai didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžių. Tačiau mažai kas kalba apie didėjantį atotrūkį tarp išsilavinusių ir sugebančių protauti bei tų, kurie net nenori ką nors žinoti ar apie ką nors pamąstyti. Tikrai nesinorėtų, jog lietuviai patektų tarp pastarųjų.

Reikia džiaugtis, kad lietuviai suprato Vasario 16-osios prasmę. Džiugu, kad daug žmonių atsiliepė į kvietimą uždegti žvakutes ant savanorių kapų. Ši akcija išjudino visuomenę – ne tik Vilniuje Rasų kapinėse taip buvo atminti savanoriai, bet ir visoje Lietuvoje. Prie jos prisidėjo ir šauliai, ir savanoriai, daugelio savivaldybių merai neliko abejingi, įvairios visuomeninės organizacijos.

Tikiu, kad ant kiekvieno savanorio kapo buvo uždegta bent viena žvakutė. Tai ne šiaip gražus gestas, – tai mūsų įsipareigojimas kurti savo ateitį. Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis labai gražiai atsiliepė į šią akciją, pasiūlydamas ją išplėsti – prisiminti visus, ne tik tuos, kurie ginklu gynė Lietuvą. Visus, kurie savo nuoširdžiu darbu prisidėjo prie to, jog šiandien mes turime Lietuvą. V. Andriukaitis rašo: „jie – irgi visai tikri savanoriai, tuo neišpasakytai sudėtingu 1989–1991-ųjų metų laikotarpiu, nesinaudodami ginklais, bet tik dvasinės vienybės sutelkti, statė ir gynė demokratinę mūsų Respubliką. Tad ir jie nusipelno mūsų širdžių šilumos ir mūsų žvakelių liepsnelių mirgėjimo.“

Visiškai su tuo galima sutikti. Ir reikia tikėtis, kad ši akcija virs gražia tradicija. Juk tikrai kiekvieno giminėje yra žmogus, kuris vienaip ar kitaip prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. Valstybė, Lietuva – tai nėra abstrakčios sąvokos. Tai mes, piliečiai. Ir jei suvoksime, kad Lietuva nėra duotybė, ją mums paliko mūsų protėviai, tuomet suprasime atsakomybę, kad Lietuvą turime palikti ir savo vaikams. Palikti dar didingesnę ir gražesnę nei ją šiandien turime. Jei šis tikėjimas suliepsnotų mūsų širdyse, tuomet tikrai Lietuva taptų net ne Baltijos, bet visos Vidurio Europos tigru, o garsas apie Vilnių sklistų plačiai plačiai, – taip, kaip svajojo Gediminas. Ar ne tokia mūsų, šiandien kuriančių dabartį, užduotis?

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.