Tai, kad Keiptaunas remiasi paties Izraelio inicijuota JT konvencija dėl genocido – teisiniu atsaku į holokaustą, puikiai atskleidžia civilizuoto pasaulio principus. Tarptautiniai susitarimai turi būti aukščiau kasdienės politikos, tad teisės įrankiai visada muša abiem galais. Kitas klausimas, ar šiuo atveju apskritai esama priežasties, kodėl tą vėzdą reikėjo traukti iš teisinių ginklų saugyklos.

Galutinį verdiktą TTT brandins veikiausiai ne vienus metus, tačiau teisėjai jau artimiausiu metu gali pareikalauti iš Izraelio skubiai stabdyti operaciją Gazoje. Pelus nuo grūdų, tiesą nuo posttiesos atskirti gebanti žmonijos dalis neabejoja: į „Hamas“ valdomą teritoriją Izraelis žengė naudodamasis JT chartijoje įtvirtinta teise gintis ginkluoto užpuolimo atveju, o Izraelio politikų viešinamos citatos iš Toros – tai ne oficialus planas sunaikinti Gazą.

Lazda muša abiem galais. Savo nauju išsišokimu PAR pademonstravo ne turinti išskirtinį teisingumo jausmą (kaip neprisiminsi Keiptauno laviravimo tarp įsipareigojimų Rusijai ir Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui, išdavusiam areštą suimti Vladimirą Putiną), bet prijaučianti blogio ašiai. Pradėjęs formuotis Rusijai užpuolus Ukrainą šis blokas ryškius kontūrus įgijo po spalio 7-ąją „Hamas“ atakos prieš Izraelį.

Pateikdamas ieškinį prieš Izraelį Keiptaunas ne tik suteikė progą kritiškai nemąstančioms minioms paskanduoti genocidu dvokiantį „Hamas“ nuostatuose įtvirtintą šūkį „From the river to the sea“, bet ir velia TTT į geopolitinį žaidimą. Kad ir koks būtų TTT sprendimas, Izraelio ryžto pagaliau sunaikinti jam mirtiną grėsmę keliančius Gazos teroristus, išlaisvinti jų laikomus įkaitus jis niekaip nepakeis. Kaip nepakeis ir blogio ašies požiūrio į civilizuotą teisinę kalbą.