Vis dėlto mums sunkai sekėsi padaryti įspūdį savo šūkiais – daug daugiau žmonių buvo susirinkę pikdžiugiškai stebėti ministro pirmininko Boriso Johnsono defenestracijos. Galbūt Britanijos lyderis turi savų trūkumų, bet jis buvo tiesus ir atviras Ukrainos draugas. Daugelis nerimauja, kad jo pasitraukimas pakenks jų siekiams. Kai kurie netgi laiko jo nuopuolį Kremliaus kišimosi rezultatu.

Į šią padėtį verta pažvelgti plačiau. Britanijos vyriausybė stengėsi pabrėžti savo paramą Ukrainai, ir tai itin skiriasi nuo kai kurių kitų Europos šalių atsainaus ir vangaus požiūrio. Bulvariniai laikraščiai akcentuoja istorijas apie ukrainiečius karius, šaukiančius „Dieve, sergėk karalienę!“, naudodami Britanijos padovanotus ginklus. Tačiau iš tikrųjų didžiuliai kiekiai ginklų ir šaudmenų, gautų iš Jungtinių Valstijų, labiausiai lemia didžiuosius karinius laimėjimus. Visgi reikšmingiausia, nors ne tokia žavi Britanijos teikiama parama yra mokymai – tūkstančiai naujų savanorių skubiai rengiami kautynėms pagal paspartintą programą.

Ar tai išliks ir B. Johnsonui pasitraukus? Konservatorių partijoje palaikymas Ukrainai yra gilus ir platus. Iš tikrųjų pažįstu kelis politikus ir apžvalgininkus, abejojančius dėl vyriausybės pozicijos. Kai kurie yra izoliacionistai, galvojantys, kad šis karas – ne mūsų reikalas. Kiti mano, kad turime būti suinteresuoti ilguoju laikotarpiu gerinti santykius su Rusija. Tačiau jie savo pažiūras daugiausiai pasilieka sau. Visi pretendentai vadovauti Konservatorių partijai yra nuožmūs ir nuoširdūs Kremliaus kritikai. Kai kurių iš jų (pavyzdžiui, užsienio reikalų sekretorės Liz Truss) požiūris dar karingesnis negu paties B. Johnsono.

Dar daugiau, opozicinės partijos irgi mąsto panašiai. Leiboristų lyderis seras Keiras Starmeris grasino pašalinti keletą kairuoliškų pažiūrų leiboristų įstatymų leidėjų, kartojusių Rusijos argumentus dėl NATO. Škotijos nacionalinė partija karingai pasisako Ukrainos klausimu. Kai kurie škotai įžvelgia panašumų tarp Anglijos istorinio elgesio su Škotija ir Rusijos siekio valdyti ir išnaudoti savo pietinę kaimynę. Opozicija kito ministro pirmininko nespaus daryti dėl Ukrainos mažiau – ji gali reikalauti daryti daugiau.

Kariniu atžvilgiu padėtis sudėtinga. Dovanos Ukrainai mažina jau anksčiau buvusias menkas Britanijos atsargas, todėl didėja susirūpinimas dėl kariuomenės gebėjimų vykdyti savo pagrindines užduotis Baltijos šalyse. Dešimtmečius trukęs šykštavimas atvedė prie menkai aprūpintos kariuomenės, kuriai gresia pristigti šaudmenų ir atsarginių dalių tikro karo atveju. Bet kokiai Rusijos atakai pirmosiomis dienomis būtų duodamas tvirtas atkirtis, bet kas po to? Britanija dešimtmečius vengė priimti sunkius sprendimus gynybos srityje. Šio delsimo kaina dabar skausmingai ir net pavojingai aiški.

Britanija galėtų daugiau nuveikti nešvarių pinigų klausimu. Šios temos B. Johnsono vyriausybė uoliai kratėsi, ir tai kėlė susierzinimą JAV administracijai ir kitoms sąjungininkėms. Daug konservatorių, kalbėdami privačiai, baisisi savo partijos priklausomybe nuo rizikingų donorų. Britanijoje galiojanti įmonių registravimo sistema – skandalingai negriežta: įstatymai reikalauja, kad informacija būtų tik įtraukiama, o ne tikrinama. Apstu piktnaudžiavimo; tuo naudojasi kleptokratai, o bankininkai, advokatai, sąskaitininkai, nekilnojamojo turto agentai, sukčiai ir machinatoriai lobsta iš tarpininkavimo mokesčių. Visi kiti nukenčia. Siūlomos reformos – nepakankamos. Vis skaudžiau reiškiantis pragyvenimo išlaidų krizei kova su neskaidriai iš užsienio įgytu turtu atrodys vis patrauklesnis sprendinys.

Svarbiausias klausimas – ar naujas ministras pirmininkas sugebės pataisyti Britanijos ryšius su Europos Sąjunga. B. Johnsono vyriausybė juos paaukojo dėl vidaus politikos tikslų: uoliems „Brexito“ rėmėjams konfrontuoti su Briuseliu yra garbės reikalas. Konservatorių vadovo rinkimai šias liepsnas gali dar labiau įplieksti, bet jų rezultatai šį gaisrą gali nuslopinti.