Tuoj prasidės prekybos centrų tuštėjimo metas. Juk ne tik kaukės kinams štampuoti patikėtos. Kavamalės ir virduliai, šaldytuvai ir šildytuvai, dulkių siurbliai ir fenai, lėkštės su peiliais ir šakutėmis, sportbačiai ir batai, kompiuteriai ir telefonai, televizoriai ir antenos. Visas Kinijoje gaminamų prekių sąrašas, ko gero, net guminėje Wikipedijoje netelpa.

Aišku, Vakarai, t. y. ir mes, jau esame XXI a., o kinai – tik XX. Tačiau Covid-19 truputį laikmečių būsenas koreguoja. Mes su savo fintechais, bet be kiniškų prekių, atsiduriame XIX a., o jie, kad ir sergantys, mirštantys, XX.

Beveik visos gamyklos (ir tos uždarytos) jau Kinijoje. Nes tokia rinkos ekonomika. Nes čia sąnaudos per didelės, o pelnai per maži. Nes čia, Europoje, darbininkui buvo per daug mokama. Nedaug, bet per daug. Teko atleisti. Atsirado neperspektyvių bedarbių karta, išvaryta iš fabrikų, negebanti persikvalifikuoti. Nenorinti kurti startuolių.

Humanistas paklaustų, ar verslas sumoka iš didesnio pelno mokesčių tiek, kiek reikia optimizuotų darbuotojų, varguolių, nusivylusių gyvenimu ir prasigėrusių, pašalpoms. Rinkos ekonomika atsakytų, kad duoti nieko negalima. Visi turi užsidirbti. Uždarytame fabrike? Kurį nugriovė ir čia pastatė prabangius namus? Ko gero. Juk ir tualetus turi kažkas plauti.

O kiek uždirba į Kiniją iškeltos gamyklos darbininkas kinas? Keturis ar aštuonis kartus mažiau nei europietis? Nesvarbu. Kodėl? Ant etiketės šiuolaikiška būtų parašyti: šį šaldytuvą pagaminęs darbuotojas per mėnesį uždirba 88 eurus; šiuos batus pasiuvęs batsiuvys – 77; šiuos pieštukus padrožęs ir supakavęs drožėjas – 33. Gal dažnas mūsų net nepirktų. Ir ne dėl Covid-19 panikos.