Ir šis referendumas tiesiogine to žodžio prasme yra vertas milijono mūsų tautiečių, kuriems paliktume galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgijus ir kitos šalies pasą. Tuomet vėl drąsiai, neapgaudinėdami patys savęs, pilnais plaučiais galėsime traukti Marijono Mikutavičiaus „Tris milijonus“. Gal net dar daugiau – bet prieš tai privalome duoti Marijonui progą sukurti naują hitą.

Kad taip įvyktų ir Pilietybės referendumą lydėtų sėkmė, reikia mūsų visų. Tikrai nesame tokio dydžio valstybė, kuri gali leisti sau prabangą atsisakyti žmonių, emigravusių po 1990 metų kovo 11 dieną ir negalinčių turėti dvigubos pilietybės, bet vis dar norinčių išlaikyti savo ryšį su Lietuva. Ypač kai kalbame apie gyvenančius Europos Sąjungos ir NATO valstybėse. Po daugiau nei 30-ies Nepriklausomybės metų negalime gyventi kaip sovietų sistemoje, kuri paso atėmimu bausdavo kiekvieną, nusprendusį palikti sovietų lagerį.

Parodykime, kad esame pilietiškai subrendę ir be verslo pagalbos skalbimo milteliais bei alumi, kaip buvo sprendžiant dėl narystės ES, galėtume neveidmainiaudami dainuoti „Tris milijonus“.

Privalomasis referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo vyks 2024 metų gegužės 12 d. Turime beveik metus raginti valdžią ir imtis asmeninių iniciatyvų, kad toks referendumas po kelių nesėkmingų bandymų pagaliau įvyktų. Kodėl raginu iniciatyvos imtis patiems? Jau prieš kelerius metus rašiau apie tokį valdišką valdžios požiūri: visi kalba, kad reikia, bet daryti nieko nedaro, apeliuodami į tai, kad, matot, žmonės nebalsuoja, vadinasi, nenori…Pagrindinė tokio „valdiškumo“ priežastis yra ta, kad valdžioje esančios politinės partijos nėra suinteresuotos referendumo sėkme.

Jas lydi baimė, kad emigrantai negyvendami Lietuvoje dalyvaus politiniame gyvenime. Kitaip tariant, dalyvaus rinkimuose ir rinks valdžią, puikai prisimindami, kam turi būti „dėkingi“ už tai, kad turėjo palikti Lietuvą ir ieškotis darbo kitose šalyse.

Tiesa, politiniai lyderiai nutyli kitą aspektą: emigrantai kuo puikiausiai gyvena mūsų finansinėje ir socialinėje sistemoje, su kuria nesusitvarko pati valdžia – daugiau nei milijardas eurų piniginių perlaidų kasmet pasiekia jų artimuosius Lietuvoje ir tos perlaidos tampa didele parama Lietuvoje likusiems tėvams ar seneliams. O kur dar mūsų emigrantų investicijos perkant butus ar atidarant naujus verslus bei kuriant darbo vietas Lietuvoje? Dauguma jų, jei neatimsime teisės išsaugoti pilietybę, grįš į Lietuvą ir atsiveš Europines pensijas. Tai bus milžiniška pagalba šlubuojančiai „Sodros“ sistemai. Tiesa, būtent šį emigravusiųjų indėlį politikai linkę pamiršti.

Todėl prieš ketverius metus Pilietybės referendumas patyrė fiasko. Jam per mažai dėmesio skyrė tiek nacionalinė valdžia, tiek savivalda. Bet Lietuvai reikia piliečių, o tuštėjantiems miestams reikia gyventojų! Kad savivaldos misija, remiant referendumą gali būti itin sėkminga, jau įrodėme susivienydami ir išbandydami savivaldos galią tiek rengdami žemės reformą, tiek plėsdami savivaldybių skolinimosi limitus. Priimkime ir šį – trečią – iššūkį, kad kitų metų gegužės mėnesį vyksiantį Pilietybės referendumą lydėtų sėkmė. Parodykime, kad esame pilietiškai subrendę ir be verslo pagalbos skalbimo milteliais bei alumi, kaip buvo sprendžiant dėl narystės ES, galėtume neveidmainiaudami dainuoti „Tris milijonus“.