Naujienų apie apraiškas įvairaus sadizmo, nukreipto prieš mažuosius draugus, per kelis pastaruosius mėnesius viešojoje erdvėje pasipylė it sniego per griūtį Evereste. Tai ir garsusis cirkininkas su savo paklaikusiomis meškutėmis, ir šunų nuodytojai, siaučiantys parkuose bei daugiabučių kiemuose, ir abejotinos moralės šefas, virtuvėje organizuojantis humoro šou su nekrofilijos elementais. O kur dar nesibaigiantis srautas pranešimų apie nukankintus, iš namų išmestus, paskandintus, miške mirti paliktus ar užmigdyti vežamus sveikus šuniukus bei kačiukus. Didelei daliai mūsų piliečių gyvūnas ne tik nėra gyvybė, kurią reikia saugoti ar gerbti. Jis reikalingas tik tada, kai naudos teikia daugiau negu reikalauja priežiūros. Antraip, tampa bokso kriauše įtūžusiems, gyvenimu nusivylusiems sadistams. Šuliniu, į kurį gali išvemti susikaupusią tulžį. Ir už tai tau (greičiausiai) nieko nebus. Dar rasi ir bendraminčių.

Pamenu, užpernai žiemą teko rengti straipsnį apie kraupoką istoriją. Iš prieglaudos šunelį pasiėmusi pagyvenusi pora neilgai trukus naująjį augintinį užkapojo kirviu. Priežastis? Per garsiai lojo. Iki šiol nemalonu prisiminti šią patirtį, ypač dėl to, kad komentaruose po straipsniais minėta tema atsirado būriai nematančių nieko blogo. "Kaime šitaip įprasta, nesureikšminkite", "jūs geriau žmonėmis, o ne gyvūnais rūpinkitės" – dažniausiai pasitaikiusios mintys.

Ir kitais atvejais viskas vykta panašiai. Po įrašais apie kažkieno numylėtus šunis, mirusius iš nasrų drimbančių putų ir traukulių agonijoje, atsiranda ne vienas, tokį elgesį teisinantis netvarka parkuose. Įmyniau į šūdą – pribarsčiau žiurknuodžių. Po langais sysioja lauko katės – pagirdysiu antifrizo ir pieno kokteiliu. Suprantama, logiška, brandu.

Ir dėl to darosi labai baisu. Ne vien kaip tai, kuri įtarusi savo keturkojui slogą, iškart konsultuojasi su veterinarais, nes gyvenimo be pilko pūkų kamuolėlio įsivaizduoti nenori. Ne vien kaip žmogui, kuris ir į prieglaudas savanoriauti vyko, ir paremia jas nuolatos. To, beje, verkiant reikia – katinų ir šunų su dėl smagumo išmuštais dantimis, išluptomis akimis ar sulaužytais kaulais, deja, nemažėja. Sakoma, apie žmogų gali spręsti pagal tai, kaip šis elgiasi su tais, su kuriais gerai elgtis neprivalo. Tais, kurie nepasiskųs, nes to padaryti nemoka. Baisiai nejauku pagalvoti, kas dedasi galvose tų, kuriems paprasčiau vadą aklų šuniukų paskandinti negu pasivarginti ieškant šiems naujų šeimininkų.

Tačiau vilties yra. Šitaip besielgiantys antžmogiai, nors ir nesupranta humaniškumo esmės, puikiai supranta kitką – baimę. Gali būti, kad jei baudos už iš namų išmestus augintinius būtų tokios, kaip Vakaruose, niekam nebereikėtų raukyti nosies dėl benamių kačių prisysiotos tarpuvartės. Jei už spardomą šunį grėstų ilgai patupėti už grotų, netektų skųstis, kad visokios organizacijos kaulija pinigų.

Taip, mūsų šalis turi daugybę skriaudžiamų grupių: sutuoktinių kumščiu auklėjamas moteris, visų užmirštus senolius vienkiemiuose, kaip velnio girtuoklio tėvo bijančius vaikus ir tuos pačius vyrus, kovojančius su vienokiais ar kitokiais demonais. Bet tai nereiškia, kad gyvūnų klausimas tampa mažiau svarbus. Kad kiekvienas turintis noro, gali iš jų tyčiotis kaip išmano. Jie juk gyvi. Išgyvena ir suvokia daugiau negu įsivaizduojame (atsiverskite garsiojo Peterio Wohllebeno knygą "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį", jeigu netikite). Ir, nesvarbu kokie skriaudžiami, vis vien neišmoksta neapykantos. Gal šiuo atžvilgiu visai verta iš jų pavyzdį imti ir mums?